apšviestoji, apsviestoji, tara westover, knyga
knygos,  Serialai/Filmai/Knygos/Etc

Tara Westover “APŠVIESTOJI” (Knygos apžvalga)

Kartais noriu Jums papasakoti ir ne tik apie kosmetiką ar odos priežiūrą. Tad šį kartą – knygos apžvalga.

Užverčiau paskutinį puslapį šios knygos ir mano galvoje į reikiamus stalčiukus pradėjo spiečiumi plaukti daugybė minčių. Ir labai lengvų, ir kiek labiau komplikuotų. Ši knyga pagavo, kažkuo palietė. Geras jausmas buvo ją skaityti ir perskaityti, giliai susipažinti su Taros Westover istorija ir jos memuarais. Tai knyga “Apšviestoji” (Educated).

Išleido: Rašytojų sąjunga, 2018. 
Puslapių skaičius: apie 450 psl. Kieti viršeliai. 

Jei norėsite įsigyti:
Knyguklubas, Knygos.lt , Žmonės knygos, Patogu pirkti, Vaga, Rašytojų sąjunga.
Kainos svyruoja maždaug 11,5 – 17 Eur. ribose.

*Perspėju, kad apžvalgoje bus atskleidžiamas knygos turinys. Man atrodo, kad tai nėra reikšminga, nes šiuo atveju svarbi istorijos  prasmė, pati istorija ir klausimas “kaip” ar “kodėl” , o ne faktai, ne tai, kur dabar yra Tara. Bet, jei nenorite daug išgirsti informacijos apie turinį ir kaip jis rutuliojasi – toliau neskaitykite. *

Apie ką ši knyga? 

Tai vientisa Taros gyvenimo istorija, bet joje, kaip ir visų mūsų gyvenimuose, išsišakoja atskiros (bet savaip susijusios) linijos.

1.

Pirmiausia, tai knyga apie mergaitę, kuri užgaugo netradicinėje šeimoje. Jos tėvai radikalai mormonai, survivalistai, gyvenantys ant Elnio Kalno Adaho valstijoje, Jav. Tai tarsi atskiras pasaulis, kuriame galioja kitos taisyklės nei daugumai mūsų.

Jie netiki valstybiniu švietimu – nei vienas iš septynių vaikų nėra baigęs mokyklos. Mokymasis namuose irgi nebuvo tikras – tiesa, jie išmoko skaityti, dėlioti mintis, buvo raštingi, skaitydavo mormonų šventraščius, bet tai nebuvo vadovėliai, tai nebuvo tos knygos, kurias skaitome mokykloje, tai nebuvo istorija, matematika ar geografija. Įgautos žinios buvo labai ribotos ir ribojančios.

Buvo tikima, kad Tara galiausiai ištekės ir perims motinos amatą – gydymą eteriniais aliejais ir priiminės vietos moterų gimdymus. Kitų alternatyvų nelabai buvo. Nuo ankstyvos paauglystės ji dirbo tėvo metalo lauže, tai buvo sunkus ir pavojingas fizinis darbas. Buvo daug sužeidimų, kurie grėsė mirtimi. Bet Vestoverių šeima netikėjo valdiška medicina, manė, kad tai būdas paveikti savo, iluminatų, galiai. Net ir su praskelta galva, kai matosi smegenys, sulūžusiu stuburu ar trečio laipsnio nudegimais, jie gydėsi ir buvo gydomi vien tikėjimu, eteriniais ir augaliniais aliejais, užpilais. Ir kiekviena nelaimė buvo traktuojama kaip Dievo dovana, kurio galioje ir leista tokiais netradiciniais būdais pagyti. Nesvarbu, kokia to reali kaina.

Šeimos tėvas galimai sirgo bipoliniu sutrikimu ar šizofrenija, bet tai irgi Taros interpretacijos, žvelgiant atgalios. Jie šventai tikėjo, kad elgiasi teisingai, jie mylėjo savo vaikus, bet tai darė savaip ir sąlygojančiai. Jie, kalbant apie tėvus ir dalį brolių bei seserų, niekada nepriėmė vėliau atsiradusio Taros noro ištrūkti, išsimokslinti ir gyventi pagal kiek nuosaikesnį moralinį kodeksą. Jie norėjo, kad ji neišduotų Dievo ir šeimos, buvo laikoma velnio išpėra ir išdavike. Jokio kito pasaulio, kuris nebuvo nupieštas Tarai vos gimus, šeima nepriėmė ir, deja,  netoleravo.

knyga, apsviestoji, apšviestoji
 

2.

Smurtas namuose – man tai pasirodė viena svarbiausių knygos linijų. Taip, tai, ką darė Taros tėvai ir dauguma brolių, seserų buvo smurtas, kuris pareikšdavo per žiaurias manipuliacijas, kaltinimus ir psichologinį susidorojimą. Tai irgi itin reikšminga, jautru ir persismelkę į kiekvieną knygos puslapį.

Bet kalbama ir apie žiaurų ir gėdingą fizinį smurtą, kurį Tara (ir kiti vaikai) patyrė nuo vieno iš vyresniųjų brolio rankos. Apie įsiučio priepuolius, kaltinimus esant paleistuve, nes pažiūrėjo į kokį vaikiną ar jei iškirptė pilnai nedengė kaklo… Tai buvo talžymai į sieną, mosavimas kumščiais, galvos nardinimas į tualetą, spyriai ir pasipylęs kraujas. Tara nebuvo vienintelė – jo žmona irgi buvo talžoma, išsviesta ant sniego iš automobilio. Visi turėjo savo istorijų, kuriose Šonas (smurtaujantis brolis, kurio tikras vardas Travis) prieš juos smurtavo. Ir tai niekada nesiliovė, niekada nepasikeitė.

Būtent kaltė, man atrodo, yra didžiausias smurto padarinys, daug ryškesnis už visas mėlynes ir randus.

Ir spengianti tėvų tyla. Kartais joje nuskambėdavo kaltinimai, kad to ir nusipelnei, nes aiškiai trukdei, erzinai ar provokavai. O kartais jie tiesiog nenorėjo tikėti, nesiklausydavo ir kaltindavo melu. Būtent kaltė, man atrodo, yra didžiausias smurto padarinys, daug ryškesnis už visas mėlynes ir randus.

O, kai smurtuojama prieš silpnesnį, o dar vaiką – atrodo, kad tai normalu, kad to nusipelnei, kad pasaulis toks yra.
Vaiko pasaulis tik formuojasi, normalumas įgauna kitokius apibrėžimus, todėl skaudu skaityti apie Taros nuosaikumą kumščiams ar susitaikymą su tokiu elgesiu, bet ir labai suprantama ir realu, nes aukos tyli ne šiaip sau. Ir kaltindami aukas už jų tylą mes stovime visai kitokioje galios pozicijoje, bet esant ten pasaulis ir tavo paties vertė išsikreipia.

Man atrodo, kad tai itin svarbus knygos akcentas, kuris atlieps daug kam. Juk smurtas šeimoje, kaip skaudu bebūtų, yra paplitęs ir dažnas. O dar dažniau apkamšomas tyla, neigimu ir kalte, manymu, kad tai nepasikartos, kad pati/pats tai išaukei…

3. 

Tara nelankė mokyklos ir nežadėjo siekti karjeros aukštumų. Bet ji atrado dainavimą, giedojimą mormonų bažnyčios chore. Ir jos balsas buvo dieviškas, ji turėjo įgimtą talentą ir aistrą dainavimui. Jos šeimai tai kartais irgi atrodydavo nepadoru ir nederama, bet muzika ją pakerėjo. Ir ji užsimanė būtent muzikos mokytis koledže. Ją paskatino vienas iš brolių, kuris pats mokėsi, taip pat vedamas asmeninių pastangų, koledže.

Ir ji savarankiškai mokėsi algebros, visų pagrindinių dalykų, kurie leistų išlaikyti egzaminą, patvirtinantį apie tinkamo lygio mokymąsi namuose. Tai nebuvo lengvas procesas, bet ji tai padarė. Ji galiausiai išlaikė tą egzaminą ir įstojo į BJU koledžą. Ten pirmą kartą išgirdo tokius terminus kaip holokaustas, pilietinės teisės. Tai irgi buvo kaltės ir sumišimo metas, bet atsivėrė istorija, kuri buvo visai kitokia nei tėvo pasakojimai. Atsirado suvokimas, kad valdžia gali norėti ne tik tave valdyti ir atimti laisvę, bet ir suteikti daugiau nepriklausomybės nuo šeimos ir padėti. Ir, nepaisant sunkios pradžios, jai sekėsi puikiai.

Taip puikiai, kad ji įstojo į Harvardą, kur studijavo filosofiją, gavo stipendiją.  Kadangi pati baigiau filosofijos studijas, man jos minimi autoriai ir idėjos buvo labai girdėta ir artima. Ir tai neįtikimas šuolis, kuris irgi nebuvo vien lygus, bet ji ten daug atrado. Šeima ją kaltino ir verbavo grįžti, ji jautėsi kalta, kad atitrūko, bet nebegalėjo palikti ir naujo atrasto pasaulio.

Man labai graži ir tikroviška buvo dalis, kad Tarai, nepaisant visko, nebuvo lengva palikti savo šeimą. Skaitančiam atrodo, kad ji turėjo trenkti durimis, palaidoti santykius ir griebtis to, ką pasaulis siūlo, bet tai nėra realistiška tokioje situacijoje, kur daug tikėjimo, prisirišimo, autoritetų pokyčio ir pačios paprasčiausios meilės, kuri tiesiog kitokia. Džiaugiuosi, kad Tarai pavyko atrasti jėgų pasakyti ne ir negrįžti, bet ir puikiai suprantu, koks tai sunkus žingsnis.

Po Harvardo, ji mokėsi kalbas ir filosofiją Kembridže, kur parašė savo disertaciją. Dabar ji mokslų daktarė, o dar ir nežmoniškai populiarios knygos autorė. Kas galėjo pamanyti?

Apšviestoji / Educated

Tai knyga apie apšvietą, todėl net manau, kad lietuviškas pavadinimas kiek tikslesnis. Šioji apšvieta nėra išsimokslinimas ar žinių gavimas, bet visakeriopas pasaulio pažinimas, suvokimas, kad gali mąstyti pats, kad reiškiniai yra nebūtinai tokie, kaip juos aprašė vienas šventraštis ar vadovėlis. Tai apšvieta ir santykių, ir kovojimo už save prasme. Tai edukacija, bet ji paremta ne tik Kanto raštais,  moksliniais terminais, bet mąstymo lankstumu.

Šioji apšvieta nėra išsimokslinimas ar žinių gavimas, bet visakeriopas pasaulio pažinimas, suvokimas, kad gali mąstyti pats, kad reiškiniai yra nebūtinai tokie, kaip juos aprašė vienas šventraštis ar vadovėlis.

Kai klausiau interviu su Tara Westover, man patiko, kaip ji apibūdino edukaciją ne kaip kažką, kas tave ruošia ateičiai, bet procesą dabartyje, kuris suteikia laisvę mąstymui, atradimo džiaugsmą ir prasmę. Ir aš su ja absoliučiai sutinku, nes mane itin slegia tai, kuo dabar tapo mūsų aukštasis mokslas ir švietimo sistema apskritai. Yra reikalingų amatų, kurie susiję su to amato įvaldymu, gebėjimu dirbti tam tikroje srityje ir galimybėmis. Ir tai yra puiku. Bet dauguma specialybių universitete yra pamatas mąstymui, o ne CV įrašui. Bent taip turėtų būti. Tai procesas, kuriuo save kuriam, tobulinam ir ieškom. Ir iš Taros pamačiau, kad ji mąsto labai panašiai. Vis tik abi pasirinkom filosofijos studijų  kelią, tad gal ir nieko keisto.

Tara kalbėjo ir apie meilę šeimai. Apie tai, kaip ji niekada neabejojo jų meile jai, tiesiog ilgainiui suprato, kad ta meilė sąlygojanti ir reikalaujanti, ne tokia, kurios jai reikia. Bet tai meilė. Nes tėvai šventai tikėjo savo tiesomis, tai nebuvo jų pramanas ar baimė pripažinti aplaidumą. Labai svarbu, kaip ir moko visos psichologinės knygos, suvokti, kad gali mylėti ir sąmoningai atsitraukti. Kad gali ilgėtis, bet džiaugtis, kad nesat kartu.

Gali mylėti ir sąmoningai atsitraukti. Gali ilgėtis, bet džiaugtis, kad nesat kartu. 

Išsimokslinimas irgi nėra panacėja. Daugybė jaunuolių, kilusių iš ten, iš kur kilo Tara, bandė mokytis ir net mokslus pabaigė, bet grįžo namo. Nes pats diplomas, edukacija negarantuoja bilieto į laisvę ar į sėkmę. Tai nėra kažkas, kas stebuklingai padovanoja naują gyvenimą. Tai galimybė, bet ji priklauso nuo daugybės faktorių, todėl nėra galutinė ir nepamainoma. Todėl ne edukacija, o visapusė apšvieta, susijusi su nebijojimu pažvelgti tiesai į akis ir ieškoti, man atrodo, daug svarbesnė nei pačios žinios savaime. Jos tik padeda šiam procesui.

Memuarai

Svarbu paminėti, kad šią knygą verta vadinti memuarais, o ne autobiografija. Ne todėl, kad ši istorija netikra – nes tikra – bet todėl, kad visi prisiminimai ir interpretacijos yra Taros. Ji pati pabrėžia, kad kai kurie jos prisiminimai prasilenkia su brolių  ir atvirkščiai. Tai jos interpretacijos, jos išvados ir jos nutapyti kitų šeimos narių portretai. Esmė lieka ta pati, bet nevertėtų kabintis už detalių lyg tai būtų detektyvinis uždavinys. Tai Taros pasakojimas, tai jos tiesa, jos fokusavimas ir jos nutylėjimai.

Skaičiau, kad kai kurie vadina šią knygą kontraversišką, nes keli broliai prieštaravo kai kuriems knygoje nupieštiems įvykiams, kitaip juos prisiminė. Bet tame nėra, mano akimis, kontraversijos. Tai ne teismo byla, tai nėra vien faktų rinkinys. Tai emocijos. Tai vaiko prisiminimai, kurie yra vienokie, nei tarkim tų, kurie tuo metu buvo suaugę. Tai Taros pasaulis ir reikia suprasti, kad mes žvelgiame į jį jos akimis.

Tai turėtų stabdyti nuo noro teisti. Galbūt ir man buvo sunku suvokti, kaip šeima galėjo taip elgtis, kaip galėjo leisti egzistuoti tokiam smurtui, taip išnaudoti. Bet tai mano vertinimai. O kiekviena asmenybė nėra tokia paprasta, tokia vienpusė. Pati Tara viename interviu kalbėjo apie Vyskupą, kuris jai padėjo gauti pinigų ir išsilaikyti koledže, kurį ji labai gerbia, nes jis jai itin padėjo ir nuolat ją palaikė, kai to labai reikėjo. Bet tas pats žmogus dabar teisėtai kritikuojamas už savo homofobiškas pažiūras, savo požiūrį į moterų vietą visuomenėje ar šeimoje. Aš irgi nesutinku su tokiomis pažiūromis, bet noriu išryškinti tai, kad žmonės yra kompleksiški. Jie nėra vien geri ar blogi. Tą, kurį vadinam homofobu, galime girti ir už gerus jo darbus. Tiesiog mes labai greitai teisiame ir įdedame į žmogų arba į baltą, arba į juodą stalčių, bet egzistuoja daug atspalvių.

Todėl ir bandymas teisti ar net skaudinti Vestoverių šeimą man atrodo nepagrįstas, nes Tara to niekada nebūtų norėjusi. O ir pati labai aiškiai nedemonizavo savo šeimos narius, bet ilgainiui pamatė ydas, su kuriomis ji negalėjo lengvai susitaikyti. Fikciniai kūriniai dažnai turi lengvai apibrėžiamą santykį, aiškią perskyrą tarp gerai ar blogai, bet memuraia (ar biografijos) išsiskiria tikroviškumo, nes tai yra paprasčiausia tiesa. O ir tiesa yra reliatyvi.

Tai sudėtingas santykis su savo praieitimi, su mylimais žmonėmis, su meile šeimai ir meile sau.

Manau, kad Tara pasielgė ryžtingai parašydama šią knygą. Ji net konsultavosi su broliais (kurie dar su kalba) ir lygino savo versijas. Tai nėra kaltinimų paradas ar odė laisvei, liberalumui. Tai sudėtingas santykis su savo praieitimi, su mylimais žmonėmis, su meile šeimai ir meile sau. Ir tai gerbtina, nors ir norėtume kabinėtis prie knygos detalių, tai nelabai turi prasmės. Aš esu dėkinga, kad Tara papasakojo savo istoriją, kad leido man ją išgirsti.

Ar patiko?

Labai absurdiška tokius dalykus, kaip knygas, filmus skirstyti į patiko ir nepatiko stalčiukus. Taip paprasčiau, o ir padeda kitiems trumpai drūtai pasakyti požiūrį į tam tikrą kūrinį. Kartais tai tiesiog vertinimas meninės vertės, perduodamos žinutės prasmingumo ar kiek buvo malonu, prasminga tai žiūrėti, klausyti ar skaityti. Kiek tai atliepė, kiek pagavo. Bet tai nieko itin tikro nepasako, nes tai itin siauros kategorijos.

Jei prašytumėte vis tik į tokį terminą savo įspūdį įvynioti – taip, patiko. Mane įtraukė, norėjosi skaityti dar ir dar, galėjau perskaityti vienu prisėdimu gana daug, nes norėjosi dar vieną skyrelį pribaigti prieš užverčiant. Skaičiau keliaudama, gulėdama prie jūros ir važiuodama automobiliu, skaičiau prieš miegą. Ir laikas tirpo, nes skaityti buvo įdomu, o ir pagavo emociškai.

Prisibijau storų knygų, bet šiosios detalumas buvo reikalingas, o ir tikrai neprislėgė. Knygos stilius labai lengvas, net pats nepajauti, kaip greitai verti puslapius. Ir istorija teka kaip upelis, nėra sudėtingų išvedžiovimų, kuriuos reiktų skaityti lėtai ir po keletą kartų. Tai vizualu, paprasta ir įtraukia. Tad tuo turėtų daugumai skaitytojų patikti – lengva skaityti, bet istorija pati savaime nėra lengvabūdiška ar banali. Bet labai suprantamai pateikta. Kartais mane primityvumas slegia, bet šiuo atveju jis gelbėjo.

Žinau daug susižavėjusių šia knyga, bet skaitytojų grupėse mačiau ir nusivylusių, jog knygos populiarumas nieko nereiškia ir skaityti buvo nuobodu. Ir tai normalu, tai asmeniška. Yra daug knygų, kurias vertinu gerai, bet dar nepriveikiu jų skaityti, tai dar per toli manęs. O į kai kurias norisi čia ir dabar įnerti, nes jos atliepia, jos rezonuoja su tuo, ką išgyvenu, ką apmąstau. Tuo pačiu ir praplėčia akiratį ir mąstymo klodus, įkvėpia. Būtent įkvėpimu ši knyga tikrai svarbi ir naudinga.

Tikiuosi, kad mano atpasakojimas su savais komentarais padės iš naujo išgyventi šią knygą ir palyginti įspūdžius, o gal ir tiesiog parodys, ar verta Jums imtis šio skaitinio, ar Jums patiks. Aš rekomenduoju, bet tik tokiu atveju, jei jaučiate, kad tokią istoriją norite skaitytojo vaidmenyje išgyventi. Mano akimis – buvo verta.

@grozio_drakonas
https://www.instagram.com/grozio_drakonas/

FB: https://www.facebook.com/neisvaizdusdrakonas/

@dominykanav
https://www.instagram.com/dominykanav/

Tinklaraštis apie keliones: https://www.facebook.com/kelionduone/
Kūryba: https://www.facebook.com/pabudusiudrugeliutvirtove/ 
If you love art and quotes: https://www.facebook.com/vilniusartparasites/ 

 

 

 

 

Leave a Reply

Your email address will not be published.