knygos,  Serialai/Filmai/Knygos/Etc

Svetlana Aleksijevič “Černobylio malda: ateities kronikos” (apie knygą)

Mintis, kurios susidėliojo po HBO serialo “Černobylis” ir skaitytos Svetlanos Aleksijevič knygos “Černobylio malda”, galite aprasti sudėliotas ČIA. Daug ką išsakiau šiame straipsnyje. Čia pasistengsiu nesikartoti ir labai trumpai pasidalinti mintimis apie S. Aleksijevič knygą, kurios naujausias (2019) leidimas ir yra mano rankose.

Kalbėti vien apie knygą arba vien apie serialą sunku – negaliu negalvoti apie visumą. Apie tragediją, žmones ir tuos tris dešimtmečius, kurie praėjo. Ir tai, kad reikia populiaraus serialo, kad žmonės prisimintų. Ar, kai kuriais atvejais, net sužinotų.

Kaip ir sakiau – kiek banalu, gal ironiška, kad reikia populiarių serialų ar filmų, kurie pramuštų nuobodulio šydą. Juk dokumentikų, istorijų apie Černobylį buvo daug ir iki serialo pasirodymo. O ir “Černobylio malda” parašyta 1997 metais. Daugiau nei prieš porą dešimtmečių. Lietuva autorines teises nusipirko 2013 metais, 2016 pasirodė Almos Lapinskienės vertimas (iš baltarusių kalbos), dabar pasirodė naujas leidimas. Juk susidomėjimas Černobyliu po serialo pasiekė piką!

Svetlana Aleksijevič (Сьвятлана Алексіевіч; 1948 m.) gimė Ukrainoje, bet nuo vaikystės gyveno Baltarusijoje. Tėvas – baltarusas, mama – ukrainietė. Ji ne tik rašytoja, bet ir žurnalistė, buvo ir istorijos bei vokiečių kalbos mokytoja. Ji rado savo skaitytoją daug anksčiau, serialas suteikė naują bangą susidomėjimo seniau išleistai knygai. 2015 metais jai buvo įteikta Nobelio literatūros premija.

“Černobylio malda” įdomi, nagrinėjant ją iš skirtingų rakursų. Pirmiausia, tai Baltarusijos (Gudijos) istorija. Tos terra incognita (nepažintos žemės), kurią atominės elektrinės katastrofos padariniai palietė vos ne stipriausiai. Valstybę, kuri pati neturi jokios atominės elektrinės.

Iki Černobylio iš 100 tūkst. Baltarusijos gyventojų, onkologinėmis ligomis susirgdavo 82 žmonės, praėjus dešimtmečiui – 6  tūkstančiai. Skaičiai pakilo 74 kartus. Radionuklidais buvo užteršta 4,8 proc. Ukrainos, 0,5 proc, Baltarusijos 23proc teritorijų.  Mirtingumas Baltarusijoje padidėjo 23,5 proc.

Knyga – tai liudijimai. Pačios autorės ten nėra. Kaip, man atrodo, nėra ir visų mūsų. Tokios tragedijos yra nesuvokiamos, nepamatuojamos ir gali tik klausytis. Ir leisti žmonėms liudyti. Tylai liūdyti. Daiktams liudyti. Bet mes patys negalime spręsti lygčių ar remtis vien statistika, ieškoti kaltų. Tiesiog žmonių skausmas yra aukštesnė dimensija. Todėl visiškai supratau autorės nebylumą. Visi interviu – monologai arba pasakojimai, dialogai tarp pašnekoivų. Tegalime klausytis.

Ir ši knyga ne apie atomus, elektrą ar aiškinimus, kodėl įvyko tai, kas įvyko. Ne apie kritiką santvarkai ar istorinius dokumentus. (Man atrodo, kad serialas puikiai apjungė viską – nuo mokslinių aiškinimų, istorijos ligi emocinės plotmės). Ši knyga tik apie žmonių jausmus. Apie skausmą, pyktį ir liūdesį. Jų asmenines istorijas. Labai įvairias, bet susietas ir atsispiriančias nuo tos pačios nakties, kai viskas pasikeitė.

Apie mirusius kūdikius, apie siaubingas ligas, radiacijos suėstus kūnus. Apie tylą, kuri buvo SSRS hierarchiškai aukščiau nei tiesa. Apie sugriautus gyvenimus. Laidojamas vaikus. Tuo pačiu, apie susitaikymą. Apie bandymą racionaliai paaiškinti, gyventi toliau. Vieni žmonės verkia, kiti pyksta, treti nori skleisti žinia, dar kiti saugoti tai, kas liko.

Tos istorijos nėra vertinamos, jos nėra skirstomos į teisingas ar ne, jos nėra matuojamos. Tai žmonės, kurie pasakoja savo istoriją. Tu tegali ją išgirsti. Čia nereikia sakyti “kas kaltas” ar piktintis tuo, kad kai kurie žmonės pasirinko nepalikti gimtos žemės. Manau, kad skaitant reikia atsitraukti nuo bet kokio vertinimo ir tiesiog jausti.

Apklausiami žmonės irgi skirtingi – paprasti valstiečiai, kurie nežinojo nei kas ta atominė, nei kas ta elektrinė. Tuo pačiu, mokytojai, intelektualai, istorikai, fotografai. Moterys, kurios prarado vyrus ir/ar vaikus. Kariai, likviduotojai, kurie buvo pačiame strogimo centre. Fizikai, kurie bandė suprasti, kodėl…

Labai džiaugiuosi, kad knyga yra tokia, kokia yra. Jai nerūpi niekas daugiau tik žmonių jausmai. Ir tai ta plotmė, kuri dažnai pamirštama tragedijų akivaizdoje. Ji lieka paraštėse, iliustruojama statistikos. Bet statistika visada yra nuasmeninta ir paversta skaičiais, kurie savyje daugiau nieko netalpina. Todėl visi priminimai apie tai, kad po skaičiais slepiasi žmonės, yra labai svarbūs.

“Černobylio maldą” verta perskaityti. O daugiau nelieka, ką pridurti. Tai tikrovė, ne fikcinis romanas. Tai knyga, kurios reikėjo ir vis dar reikia. Ir nesiruošiu vertinti turinio ar stiliaus – ji puiki ir vertinga. Tiesiog savo esme. Galimybe, pasiklausyti tų istorijų, kurios kitaip nepasiektų.

Kitos Svetlanos Aleksijevič knygos tikrai atsidūrė mano akiratyje. “Cinko berniukus” (2017). jau turiu lentynoje, labai noriu perskaityti “Karo veidas nemoteriškas”(2017). Visos minėtos knygos išleistos Alma Littera leidyklos. “Kitos knygos” dar yra išleidusios autorės vertą dėmesio knygą “Laikas iš antrų rankų: gyvenimas ant socializmo griuvėsių” (2016).

“Černobylio malda: ateities kronikos” pirkti rasite: patogupirkti (10,99 eu), knygos.lt (10,45 eu), knyguklubas.lt (9,09 eu) , zmonesknygos.lt (10,91 eu) , vaga.lt (8,85 eu). Knygynuose apie 13 eu.

Puslapiai: 251
Kieti viršeliai

@grozio_drakonas
https://www.instagram.com/grozio_drakonas/

FB: https://www.facebook.com/neisvaizdusdrakonas/

@dominykanav
https://www.instagram.com/dominykanav/

FB: https://www.facebook.com/kelionduone/

Leave a Reply

Your email address will not be published.