knygos,  Serialai/Filmai/Knygos/Etc

Susan Forward: Toksiški tėvai (Knygos apžvalga)

Ar jūs toksiškų tėvų vaikas?

Kai buvote maži…

  • ar tėvai sakė jums, kad esate blogas ar nieko vertas?
  • ar drausmindami jus naudojo fizinę jėgą?
  • ar jums reikėjo rūpintis tėvų problemomis?
  • ar dažnai bijodavote tėvų?
  • ar tėvai darė ką nors, ką privalėjote laikyti paslaptyje, tik tarp jūsų?

Dabar, kai jau suaugote…

  • ar tėvai vis dar elgiasi su jumis kaip su mažu vaiku?
  • ar praleidę šiek tiek laiko su tėvais patiriate intensyvių emocijų ar fizinių reakcijų?
  • ar tėvai kontroliuoja jus grasindami, kurstydami kaltės jausmą, pasitelkdami pinigus?
  • ar jaučiate, kad neįtiksite savo tėvams, kad ir ką bedarytumėte?

Šioje knygoje mokslų daktarė Susan Forward  – visame pasaulyje garsi psichologė, dėstytoja, grupinių terapinių užsiėmimų ir mokymų vadovė daugelyje Pietų Kalifornijos medicinos ir psichiatrijos centrų – dalijasi tikromis jau suaugusių vaikų, kuriuos užaugino toksiški tėvai, istorijomis. Šie nesumeluoti pasakojimai gali padėti išsilaisvinti iš žlugdančių santykių su tėvais ir atrasti naują pasaulį, pripildytą pasitikėjimo savimi, vidinės stiprybės ir emocinės nepriklausomybės.

Tai nebus lengva knyga, kuri vien praplės supratimo horizontus ir informuos apie tai, ką išgyvena kažkas kitas. Priklausomai nuo mūsų asmeninės patirties, knyga sukels skirtingas reakcijas ir jausmus. Gali prasiveržti emociniai vulkanai, o galbūt tiesiog privers daugiau apie tai pamąstyti. Bet ją perskaityti daugiau nei verta.

„Bandymas iš tikrųjų tapti suaugusiu žmogumi nėra tolygus procesas. Kilsite, krisite žemyn, pasistūmėsite į priekį, o tada – vėl atgal. Nusiteikite tam, kad ne viskas pavyks, kad neišvengsite kluptelėjimų. Niekuomet galutinai neatsikratysite nerimo, baimės, kaltės ir sumaišties jausmų. Tai neįmanoma. Tačiau šios demoniškos jėgos daugiau nebegalės jūsų valdyti – tai ir yra svarbiausia.“

Beprotiškai svarbu kalbėti apie mūsų jausmų svarbą ir tai, kad nesame kalti dėl to, kad kažkas mūsų negerbė ar mus skriaudė. Toksiški tėvai yra tabu, nes mus taip ilgai mokė gerbti savo tėvą ir motiną, niekada neprieštarauti, išlikti amžinai skolingam ir dėkingam. Dar gyvos tos kartos, kurios į savo tėvus kreipdavosi Jūs!

Knyga svarbi kalbant apie toksiškus santykius apskritai. Bet kalbant apie gimdytojus ar globėjus, tie toksiški santykiai įgauna tokią specifiką, kuri ne visai tinka, kalbant apie mylimuosius, draugus ar viršininkus. Tėvų rankose mes buvome bejėgiai, visiškai nuo jų priklausomi ir jų pareiga buvo mus saugoti ir patenkinti pagrindinius mūsų poreikius. Čia tikrai nekalbama apie tėvus, kurie nenupirko vaikui norimo žaislo ar gyveno savo, o ne tik vaikų, gyvenimus. Nekalbama ir apie tėvų skyrybas ir kaip jas išgyvena atžalos. Bet apie tėvus, kurie paliko žaizdas tokio gylio, kad atėmė iš savo vaikų gyvenimo kontrolę ir sutraumavo.

Tėvai privalo suteikti pamatinius dalykus ir suvokti, kad vaikas, kad ir atsiradęs iš jų kūnų sueities, nėra vien jų daiktas, su kuriuos galima elgtis kaip nori. Jie privalo stengtis suprasti, gerbti ir atjausti, klausytis ir mokyti. Toksiški tėvai gali būti labai įvairūs ir po šiuo skėtiniu terminu sutalpinami labai įvairūs tėvai, kurie visi turi, už ką atsiprašyti, bet jų nusikaltimai yra skirtingo masto ir gydytis žaizdas reikia šiek tiek skirtingais būdais.

Knygoje rašoma apie psichologinį smurtą, patyčias, abejingumą, kuriuos vaikai patyrė iš savo tėvų (ar vieno iš jų). Daug dėmesio skiriama ir fiziniam smurtui, o dar daugiau – seksualiniam išnaudojimui bei incesto aukoms. Kokia bebūtų Jūsų patirtis, primygtinai siūlau skaityti visą knygą nuo pradžios iki galo. Smurtas ir toksiškas elgesys turi vienodą pamatą – nuskriausti vaikai, kurie užaugo į nuskriaustus suaugusius, tarpusavyje turi daug panašumų. Tad, net jei patyrėte emocinį smurtą, Jums gali labai atliepti patirtis tų, prieš kuriuos buvo smurtaujama fiziškai.

Aš, dėkui Dievui, nepatyriau seksualinės prievartos, bet man labai artima buvo tai patyrusiųjų trauminė patirtis, iširęs santykis su savo kūnu, šlykštėjimasis juo ir atsiribojimas nuo savęs. Panašius jausmus sukelti gali patyčios, kurios buvo susijusios su kūniškumu ar atstūmimas, pažeminimas iš seksualinio partnerio ir pan. Tiesiog mūsų visų patirtis skirtinga, bet ji susideda iš tam tikros puzlės dėmenų – tuos dėmenis, kad ir kitaip sudėliotus, pastebėsite kitų dėlionėse.

 

Galbūt sakysite, kad turite mylinčius tėvus ir tokia knyga ne Jums. Bet tik iš dalies būsite teisūs. Tikslas tokiu atveju tikrai nebūtų ieškoti ar kurti priekabes žmonėms, kurie yra patys artimiausi ir Jus myli. Man asmeniškai padėjo save pastiprinti, galvojant apie santykius su seneliais, kurie man labai artimi, ir iš kurių patyriau daug manipuliacijų, šantažo ir emocinio smurto. Taip pat ir bendraujant su toksiškais asmenimis apskritai. O ir ji padės geriau suprasti aplinkinius žmones, kurie patyrė smurtą iš tėvų pusės. Gal draugė ar draugas, antra pusė ar kolega – labai sunku suprasti, kodėl kitas žmogus elgiasi taip, kaip elgiasi, kol nepabandai užsiauti jo batų ir paanalizuoti jų patirtis ir kokias žymes asmenybėje jos palieka. Nepaisant to, kad mano santykiai su tėvais labai glaudūs ir artimi – ši knyga man kalbėjo. Todėl ir rekomenduoju visiems, nepaisant jų blogų/ gerų, artimų/nutolusių santykių su savo tėvais.

Man daug domintis psichologija, didelė dalis dalykų buvo žinoma, bet kai kas smogė kaip vinis su plaktuku kiaurai per delną. Pavyzdžiui, griovimas mito, kad apie mirusius gerai arba nieko. Tai toks toksiškas įsitikinimas. Nes žaizdos, kontrolė nedingsta net ir tada, kai tėvai būna ligos patale ar miršta. Palaidojami jų kūnai, bet ne tai, ką jie padarė ar paliko po savęs. Labai svarbu ir tokiu atveju aiškintis santykius ir nepalikti neišspręstų dalykų – leisti sau pykti, kalbėtis su jais (nors ir jie negali tiesiogiai atsakyti) ir ieškoti dvasinės ramybės.

Taip pat labai svarbu suvokti, kad įvykdžius visą gydymo programą, atlikus labai svarbius punktus – nuo terapijos, akistatos, stebėsenos, vaidmenų žaidimo ar sunkių sprendimų priėmimo, atvirumo, – santykiai su tėvais gali nepagerėti. Knygoje aprašomi visokie variantai. Santykiai gali pasitaisyti, gali likti tokie patys, gali pablogėti arba galutinai nutrūkti. Ir tokiu atveju, jei jie nepagerėja – nereiškia, kad nepavyko ar nepasisekė. Visi tie žingsniai ir akistatos labai svarbios ir sėkmę rodo asmeninė savijauta ir rezultatai viduje, o ne tarpusavio santykiai. Ši knyga nepasakoja, kaip atleisti ar susigyventi su savo tėvais, bet kaip leisti gyventi sau ir susigyventi su savimi. Visų istorijos ir patys tėvai yra skirtingi – vieni manipuliuoja, kiti neigia, kiti vaidina aukas ir atgailauja, kiti daug šneka ir atsiprašo, bet elgesio nekeičia… tiesiog labai svarbu suprasti, kad žaizdos gali užgyti (randai liks, bet svarbiausia, žaizda nebekraujuos) nepriklausomai nuo to, ar tėvai pasikeis ar ne. Galimas variantas, kad teks visam laikui nutraukti santykius su jais. Svarbiausia suvokti, kad neprivalote jų pakeisti. Kad galite išsigydyti nepaisant to, kad jie nepasikeičia. Ir čia slepiasi tikroji stiprybė.

Labai svarbus ir Susan Forward pareiškimas, kad nebūtina atleisti. Daug kur teigiama, jog atleisti tai paleisti. Kad atleisdami savo skriaudikams mes galime gyventi toliau. Bet Susan tvirtina, kad tai netiesa. O ir tiek mano asmeninė patirtis, tiek matymas aplinkinių žmonių bei kitų psichologų pasidalijimai praktika liudija, kad tai yra tiesa. Gali būti, kad proceso metu reikės atleisti ir tai bus naudinga ir svarbu, bet nebūtinai. Daug svarbiau yra pykti ir leisti sau pykti. Net neapkęsti, tūžti ant to, kas Jus nuskriaudė.

Dažniausiai patyrusieji smurtą (sąmoningai ar ne) kaltina save. Ypač vaikai, kurie buvo tvirkinami, mušami, užgauliojami – viduje jie įtiki, kad jie padarė kažką negerai, kad jie yra kalti, kad to nusipelnė. Ir atleidimas skriaudikui, tokiu atveju, tik pastiprina gėdos ir kaltės jausmus, kurie ir yra žalingiausi. Joks vaikas nėra kaltas dėl to, kas jam atsitiko. Nesvarbu, kad ir buvo išdykęs ar darė klaidas, jis nebuvo vertas nei diržo, nei prievartos, nei patyčių ir žeminimo. Labai svarbu suprasti, kad tai dėmė ne Jūsų asmenybėje, bet to, kas tai Jums padarė. Ir atleisti, paleisti, pamiršti absoliučiai neveikia, o daro priešingai. Užspaustos tokios stiprios emocijos sukelia ne tik sunkias fizines bei psichines ligas, bet ir griauna naujai kuriamus santykius, įsuka į toksišką ratą, kai pradedamas kartoti toksiškų santykių modelis ir, kad ir kitokiu būdu, pradedami užgaulioti paties vaikai, sutuoktinis ir pan.

Svarbiausia, kad Susan Forward griauną tą tėvų neliečiamybės ir šventumo mitą. Mes nesame skolingi savo tėvams vien todėl, kad jie mums išleido daug pinigų ar stengėsi. Tai nereiškia, kad negalime jaustis dėkingi ar vertinti to, ką gavome. Bet tai nei trupučio neatperka toksiško elgesio ir jo nepateisina. O ir davimas (pinigų, pažinčių, dėmesio) gali būti toksiškas, paverstas manipuliacijos ir kontrolės priemone.

Gal pasirodys, jog nuvertinamas sunkus tėvų darbas auginant savo vaikus. Bet tai netiesa. Tėvai neprivalo būti tobuli, duoti vaikui visko, ko jis užsigeidžia, niekada neklysti ar negyventi savo asmeninio gyvenimo, nepasyti savo norų ir poreikių. Kalbama visai ne apie tai – toksiškumas nėra netobulumas. Kalbama apie tai, kad nėra jokių pateisinamų priežasčių smurtauti. Labai svarbu suprasti, kad vaikas nėra daiktas ar tėvų tąsa. Jis individuali asmenybė, kuri turi teisę būti kitokia, nei tėvai projektuoja. Vaikas gali irgi klysti. Ir jis nusipelno būti mokomas, pabaramas, bet ne žeminamas. O ir sugebėjimas leisti savo vaikams gyventi, kai jie užauga – kartais rūpestis ir meilė irgi būna toksiška ir manipuliatyvi, nesusijusi su leidimu būti, pagarba ir parama, bet su kontrole.

Ir tai tik keletas dalelių, kurias aš pasiėmiau iš šios knygos. Joje visko labai daug. Ir argumentuotai užkamšomi visi “bet, o jeigu taip…” – labai daug skirtingų  situacijų, šeimų ir trauminių patirčių. Labai daug aiškių patarimų ir paaiškinimo, kodėl tai svarbu. Tai labai paliečianti, bet ir labai informatyvi ir svarbi knyga. Nesvarbu, kokie tie mūsų santykiai su tėvais, ši knyga padės. Taip pat, kaip ir, jei patys esame tėvai. Labai labai rekomenduoju ir siūlau perskaityti.

Net, jei nebus malonu ar lengva – ypač skaitant apie tvirkinimo istorijas ir prievartaujamas tėvo/motinos mergaites (ar  sūnus). Labai šlykštu, pikta ir sunku apie tai skaityti. Mes dažnai apsaugome save nuo tiesos, blokuodami tokias temas, jų vengdami ir manydami, kad, jei tai vyksta, tai kažkur toli, tikrai ne man ar mano artimiesiems. Dažnai taip mano ir prievartautojo antroji pusė, kuri tyli ir neapsaugo (tarkim motina, kai tėvas prievartauja) – tiesa yra per baisi, kad ją pripažintum. Apie pyktį tyliesiems partneriams irgi knygoje nemažai kalbama.

Ši psichologė parašė nemažai knygų. Lietuviškai yra išleista kita knyga “Toksiški uošviai” – nors ir neturiu antros pusės ar uošvių, bet mano aplinkoje tai labai svarbi ir skaudi tema, o ir mano tėvams labai sunkiai klostėsi santykiai su vienas kito tėvais, tad tikrai ši knyga yra mano pirkinių planuose, o ir iš anksto rekomenduoju ją irgi perskaityti. Jau mano lentynoje puikuojasi Susan Forward knyga “Emocinis šantažas”, kurią skaitysiu. Ir, kai perskaitysiu, būtinai su Jumis pasidalinsiu. Šiek tiek bijau, nes jaučiu, kad joje bus gerokai daugiau labai asmeniškai atliepiančių dalykų ir akistata su jais nebus maloni. Bet labai svarbi ir reikalinga.

Puslapių skaičius: 336
Naujo leidimo lietuviškai, kurį turiu, metai: 2017
Vertėjas: Ieva Šimkuvienė
Originalaus pirmojo leidimo metai: 1989
Leidykla: Vaga
Kaina: 12-17 eu.
Kur įsigyti: PatoguPirkti – 13 eu. Knygos.lt – 13 eu ŽmonėsKnygos – 12,50 eu. Vaga – 10,43 eu. Varle.lt – 10,43 eu. KnuguKlubas – 14,79 eu.
Viršelis: kietas. Kurtas Živilės Adomaitytės. Labai patiko dizainas ir visas vizualas.
Goodreads: ČIA  (pasekit ir mane dominykanav)

PS:. Nurodytos kainos referencinės ir gali kisti, skirtis. Pateikiu tokias, kokios jos yra tuo metu, kai rašau šią apžvalgą. 

 

 

Leave a Reply

Your email address will not be published.