Uncategorized

RYŠKIAI NETOBULA

Ah, tos apžvalgos tėra apžvalgos. Kas bebūtų dažai, pudros ar kremai – tai tėra kažkas, kas gali būti smagu ir įdomu, jei atrandi tame džiaugsmą. Bet tai tėra kvapnūs skysčiai ir dailiose pakuotėse sudėti milžiniškų kainų neverti produktai, pilni kenksmingų medžiagų…
Iš tikro, aš nenoriu šio blogo paversti vien kalbėjimo apie itin paviršutiniškus dalykus ir sudaryti įspūdį, kad tai svarbiausia. Man atrodo, kad svarbu atrasti, kas patinka tau pačiam. Aš daug metų kovojau su depresija, visada nešiojausi per didelį ir per sunkų kūną, išgyvenau tūkstančius sveikatos problemų, nekenčiau savęs, patyriau patyčias ir užsisklendžiau…tiesiog bėgant metams atsirado daug žaizdų, kurias man prireikė tvarstyti pačiais įvairiausiais būdais.

Ir jau dabar aš baiginėju savo bakalaurą ir suprantu, kaip labai pasikeičiau. Kiek daug išmokau. Ir visada norėdavau save išreikšti, buvau ta meniška mergaitė, mėgstanti apyrankes su kniedėmis, dažydavau plaukus, mėgdavau ryškias spalvas ir juodai apvestai akis palei apatinę liniją…ah, tai buvo kelionė.
Tūkstančius kartų girdėjau, kokia aš negraži. iš aplinkos, vėliau ir iš savęs pačios. Bandžiau maištauti ir save jaukintis. Bandžiau vėl ir vėl suprasti, ką darau, nes turėčiau daryti, o ko tikrai noriu.
Labai keistai aptikau džiaugsmą makiažui ir dažams. Tikrai, vienu metu tapiau ant drobių ir tiesiog pusę metų nemaskavau anei spuogo, nei dar ko. Tiesiog nemačiau prasmės anksčiau keltis. Viskas taip bangavo, kad būdavau nuo galvos iki pirštų galiukų padengta dažais arba tiesiog visiškai be nieko. Aš norėjau įrodyti sau, kad man nereikia maskavimo, kad nesu kažkam skolinga dailaus vaizdo ir kad viską, ką darau, tai dėl savęs.
Dabar jau antri metai kaip esu kitame laikotarpyje, kai atradau dar vieną meninę formą – makiažą ir kosmetines priemones – kuri man padėjo geriau suvokti savo kūną, geriau save pažinti, kaip laukinį žvėrį prisijaukinti ir kažkaip pasakyti, kad jaučiuosi gerai.
Manau, kad nemažai kam mano eksperimentai atrodo juokingi ar bent keisti. Aš tikrai mėgstu keistus drabužius, nebijau apnuoginti savo storų kojų ar rankų – netikiu, kad negaliu kažko dėvėti, nes man negalima. Nedėviu tada, kai nesijaučiu gerai. Tokia taisyklė. Turiu tatuiruotas rankas labai keistais storomis linijomis išvedžiotais paveikslėliais. Turiu ilgus spalvotus pasišiaušusius plaukus su pastoviai ataugusiomis šaknimis. Man nieko tokio, jei kovos neskustos, ar nagų lakas aptrupįjęs…tiesiog man svarbu save kurti.
Makiažą aš pamačiau iš visai kitokios pusės. Man visada patiko tapyti ir derinti spalvas, tad atradau, kad tai galiu daryti kasdien su savo veidu. Aš bandau įvairiausias technikas, derinius ir kuriu įvaizdžius, kurie man pačiai kartais keistoki. Ryškios spalvos ir avangardiškos detalės. Kažkaip supratau, kad labai smagu save taip kurti ir kas dien atsibusdavau anksti ir bent pus antros valandos dažydavausi, nes tai taip atpalaiduodavo. Taip leisdavo man nusiraminti, atsibusti ir pamąstyti.
Išvaizda tėra kiautas. Tai nėra svarbiausia, bet aš tą kiautą su savimi tampausi ir bandau čia sau susikurti jaukius namus. Man nereikia kitų pritarimo ar pasakymo, kas gerai, o kas ne. Aš esu čia viena. Neturiu nei vienos draugės, kuriai patiktų kosmetika, mano mama niekada nesidažė. Labai keistai aš atradau šį dalyką ir atsiradau tarpe žmonių, kurie visai kitokie nei aš.
Negi tokie dalykai gali patikti tik paviršutiniškiems, išvaizdos kultui pasidavusiems žmonėms? Nežinau, kartais tai gąsdina, bet vien stebėdama daugybę užsienio vlogerių, tiek vyrų, tiek moterų, kurie žaidžia, kuria ir pulsuoja pasitikėjimu, supratau, kad tikrai taip neturi būti. Savo gyvenimą sieju su bohema, literatūra, humanitariniais bei socialiniais mokslais ir čia moterys visai kitokios. Ilgi sijonai ir natūralumas, kas man be galo gražu. Apskritai, man gražu, kai žmonės gerai jaučiasi. Man padeda spalvos, o kitiems kaip tik užtenka žolės po kojom. man smagu.
Užsikabinau ir dabar pati nepstebėdama kiekvieną dieną vis gyliau lendu į kosmetikos psaulį. Ciniškai žiūrėdama į daugelį dalykų, studentiškai žvejodama nuolaidas…bet man tikrai labai smagu plėsti akiratį ir eksperimentuoti, atrodyti keistai, jaustis gerai, pasikrauti kažkokios gyvesnės energijos ir tiesiog būti.
Nežinau, man atrodo, kad universitete niekam nėra keista, kad ateinu žaliom lūpom. Tiesiog priprantame prie dalykų. Kartais apimdavo baimė, kad gal visi smerkia ar juokiasi. Bet po kiek laiko praeidavo, nes nieko nedarydavau dėl kitų. Pamėgau fotografuotis, net ir tuos kvailokus selfius daryti ir galėdavau juos publikuoti – mane taip išlaisvino tai, jog supratau, jog man nereikia kažkieno vertinimo ar leidimo. Kad nebijau, kas ką pamanys. Kad galiu pasijuokti, kai kas neišeina. Kad galiu būti taip ryškiai netobula. Kad čia aš svarbiausia. Tai buvo sielos revoliucija.

Turiu pilnas lentynas, pilnus stalčius…vis apie tai skaitau ir domiuosi, kuriu ir bandau. Kodėl tuo nepasidalinus? Nežinau, man norisi, kad nebereiktų imtis makiažo kaip maskavimo, kaip prievartos moterims būti gražioms. Nėra taisyklių, per daug, per mažai…Man patinka, kai save pudruoja tie, kuriems tai patinka. Ne dėl to, kad jaučiasi blogai be pudros, bet tiesiog, nes gera pudruotis ir matyti žvilgesį ant odos. Ir tai gali būti vyrai, gali būti moterys. Nekenčiu žodžio “susitvarkiusi” ir tokia nesu. Nebūtina pešiotis antakių ar dažytis blakstienų, maskuoti spuogų ar skustis kojų idant atitiktum moters standartą. Tiesiog svarbiausia atrasti, kas patinka TAU, ko norisi TAU, kas žavi, kas padeda geriau jaustis, padedu išsiskleisti, o ne pasislėpti ir tiesiog eini.
Gal profaniška ta pigmentų karalystė ir joje jaučiuosi visiškai viena, bet man smagu. Net ir vienai man labai smagu žaisti ir būti kažkuo, kuo man norisi.
Va prieina nepažįstama ir sako, kad žavisi mano stiliumi ir drąsa.
Ir tokie komentarai taip žavi ir pakelia. Gal vis dėl to verta?
@dominykav
@kosmetikoslabirinte

Leave a Reply

Your email address will not be published.