knygos,  Serialai/Filmai/Knygos/Etc

Nora Ikstena “Motinos pienas” (knygos apžvalga)

Ilgokai neprisėdau parašyti šios apžvalgos – dažniausiai tai būna klaida, nes užsimiršta unikali emocija, įspūdžiai pradeda blėsti. Bet, iš kitos pusės, daug kas susidėlioti spėjo į  vietas ir buvo laiko viską apgalvoti ir suprasti, kokia tai buvo knyga ir ką ji padėjo ar privertė  pajausti. 

Šiandien papasakosiu apie latvių rašytojos bestselerį (dažnai tai nuvalkiotas titulas, bet šiuo atveju – tikrai tinka) Noros Ikstenos romaną “Motinos Pienas”

Latvijoje išleistas dar 2015 metais, o šiemet jau išverstas ir į Lietuvių kalbą.

Aprašymas: 

Mano pienas buvo kartus, nežinios pilnas, pragaišties pienas. Aš apsaugojau nuo jo savo vaiką.

Nora Ikstena (g. 1969 m.) – šiuo metu žymiausia ir didžiausio tarptautinio pripažinimo sulaukusi latvių rašytoja, 16 knygų autorė. Ji apdovanota daugeliu svarbių Latvijos literatūros premijų, tarp jų – Trijų žvaigždžių ordinu už nuopelnus literatūrai ir Baltijos Asamblėjos premija. Vienas garsiausių N. Ikstenos romanų – „Motinos pienas“, išverstas į vokiečių, makedoniečių ir anglų kalbas, 2015 m. įtrauktas į Latvijos Metų knygos trumpąjį sąrašą.

Šis romanas – tai pasakojimas apie tris moterų kartas sovietinėje Latvijoje, apie titaniškas pastangas išlikti savimi po kolektyviniu Sovietų valdžios presu. Tai moterų romanas; vyrai čia tik šmėkšteli, palikdami blankų pėdsaką. Romanas apie gydytoją, tremtinio dukrą, iš kurios sovietų valdžia atima viską; ne tik profesinę ateitį ir tapatybę, bet ir gyvenimo džiaugsmą bei šeimą. Jos šeima – tai dukra, kurią ji bandė apsaugoti nuo gniuždančios valdžios, ir motina, kuri vienintelė stengėsi perduoti anūkei šilumą ir norą gyventi.

Tai pasakojimas apie bandymus išlikti, nepaaukojant savo įsitikinimo ir žmogiško smalsumo, ir apie kainą, kurią tenka mokėti už tą išlikimą. Apie emocinę ledo sieną, kuria motina atsitveria nuo dukters – iš meilės ir noro apsaugoti. Apie stingdantį sistemos negailestingumą, apie bejėgiškumą ir pasipriešinimą. Apie tris moteris – senelę, dukrą ir anūkę. Apie nemeilę, kuri yra kaip išsigelbėjimas, apie aplinką, kur nuodais virsta viskas – netgi motinos pienas.

Iš pirmo žvilgsnio tai – romanas apie motiną ir dukterį Sovietų valdomoje Latvijoje 1969–1989 metais. Tačiau giliau slypi ir šalies istorija nuo sovietinės stagnacijos iki nepriklausomybės paskelbimo, ir klampi, žlugdanti skundimo, įtarinėjimų ir visuotinės apatijos atmosfera, ir sovietinė mokykla, ir artėjančios laisvės nuojauta. Viskas atpažįstama. Viskas – apie meilę, nemeilę ir instinktą gyventi. 

Pradėjusi skaityti jaučiausi pasimetusi – persipinusių bevardžių moterų istorijos maišėsi tarpusavyje, buvo sunkoka susigaudyti, kur čia dukra, kur mama, kur motinos mama… bet vėliau pasidaro visi skirsniai aiškesni, o tuo pačiu pasidaro ir mažiau svarbu –  nes pamatai, kaip tam tikri dalykai persiduoda iš kartos į kartą ir tai tampa bendra moterų istorija iš vienos kraujo linijos. Tarsi tai taptų bendra moterų istorija, kuri savaime persipina ir kartojasi.

Čia vos pora pašalinių personažų turi vardus – visi kiti yra “motina“, “motinos motina”, “duktė”, “patėvis” – pakankamai šalti, bet labai puikiai parodantys atstumą, kuris atsiranda santykyje, kuris vaizduojamas. Tikrai puikus vertimas ir prie istorijos ir pačio turinio tinkanti kalba, kuri daug kur formali, šaltoka ir perteikianti aprašomą tikrovę. Tuo pačiu – ir laikmetį. “Motinos motina” niekada nevadinama “močiute”, o “moterų gydytoja” “ginekologe”.

Iš tikro, šį romaną galima skaityti labai įvairiai ir paliečiamos labai skirtingos ir svarbios temos – ir marginali motinystė (kai nenori žindyti savo vaiko, kai norisi nuo jo slėptis, neprisirišti) – man atrodo, kad apie tokią mamystę dar kalbama labai mažai, o motinystė būna ne tik “gyvenimo džiaugsmas” ar noras visą laiką skirti savo vaikui – kad ir labai dažnos pogimdyvinės depresijos ir psichologinės problemos motinos ir dukros santikyje – labai svarbu, kad pradedama apie tai kalbėti. Kaip ir apie psichines ligas – nebuvo aiškiai pasakyta juodu ant balto, bet motina serga depresija, bet atvaizdavimas labai natūralus ir nenoras gyventi, kurio nesupranta kiti, labai organiškas ir sutelkiantis visą beviltiškumą į save – nesuvaidintas ir nepersaldintas kančios portretas.

Motinos šaltokas elgesys su jos dukra nekyla iš meilės trūkumo. Tai veikiau bandymas apsaugoti ją (ir save) nuo laikmečio, kuris viską atima ir tik skaudina ir nuvilia. Mus labai veikia aplinka, kurioje esame – kai dingsta viltis, kad situacija pasikeis – pradingsta viskas.
Ji myli savo dukterį, bet negali būti arti ir gyventi dėl jos – ji nebetiki ateitimi. Iš jos atimami visi ginklai tikėti. Pasąmoningai nustumdama savo dukrą ji paverčia ją mažiau priklausomą ir mažiau pažeidžiamą. Taipogi, ir save. Beviltiškumas toks stiprus, kad nelieka vietos kitiems stipriems jausmams.

Pasireiškia visu ryškumu ir kartos skirtumai – per skirtingą istorinę patirtį ir laikmetį, kuriame augom. Kiekvienos kartos atstovai apskritai šitą romaną perskaitys labai skirtingai ir visai kitaip sudėlios akcentus. Klausiau radijo laidos, kur jaunos filologės  diskutavo apie knygą ir jų perskaitymas buvo kitoks nei vyresnės literatūrologės ar istoriko. Aš irgi gimiau jau nepriklausomoje Lietuvoje – mano žinios istoriškos ar tik dalimi patirtos per likusius laikmečio reliktus ir gyvus pasakojimus, bet tėvams ar seneliams tai labai realu ir jiems tai prisiminimai, o ne legendos.

Knygoje viena iš esminių ašių – sovietmetis ir laikas prieš nepriklausomybę. Nėra žodžio laisvės, negali skaityti ką nori – labai simboliškai, nors gal ir banalokai, atsiranda ir Orwell’o romanas, kurį skaito motina ir tampa jo pakylėta. Labai daug tautos istorijos, kuria didžiaja dalimi – dalinamės. Apie ideologijos paveiktą kraštą ir beviltiškumo jausmą, gyvenant be tikrosios laisvės. Propagandą ir vienintelę tiesą, kuri labai raudona.

Motina yra moterų gydytoja. Jos darbas irgi atskleidžia daug buvimo moterimi ir mama sluoksnių. Apie motinystę, kuri tau pasidaro esanti ląstelių susiliejimai ir mokslas, o ne stebuklas ar išganimas. Motinos darbe ji sutinka daug moterų, per jų intymias istorijas irgi susipažįstame su kūnišku moteriškumu ir tuo, kas mus paverčia labiausiai gamtiškomis ir priklausomomis – vaisiaus brandinimo savyje  galimybė. Tai moteriška knyga, kalbant apie tematiką, bet ji grubi, šalta ir neapkamšyta gėlių žiedlapiais – tas moteriškumas nėra stereotipinis ir generalizuotas. Man tai labai patiko.

Man kilo labai daug minčių skaitant “Motinos Pieną” – ir apie moteriškumą, apie kūniškumą, sovietmetį ir laisvės svarbą, motinystę ir buvimą dukra… tai labai geras romanas, kuris išpildė savo idėją tiesiog puikiai. Stilius nepriekaištingas ir kalba tiesiog liejasi – nesutikau nei vieno nusivylusio. Nors tikiu, kad kai kam gali pasirodytų sunkoka  – ji tikrai nėra tokia savo stiliumi ir skaitosi lengvai, bet tema ne kiekvienam bus lengvai panešama ir tikrai sukelianti labai daug jausmų ir minčių.

Tai viena geriausių mano perskaitytų knygų šiais metais (o gal ir per keletą pastarųjų metų).
Todėl tikrai ją rekomenduoju ir vertinu aukščiausiais balais.
Beje, ir viršelis nenuvylė – labai dailus, o skaityti labai patogu ir malonu. Man jis patiko labiau nei latvių originalus ir didelį pliusą dėjau už labai gražaus šokoladinio atspalvio vidinį viršelį, kuris puikiai derėjo prie išorinio.

Leidykla: Tyto Alba
Metai: 2019
Kaina: Apie 12eu.
Vertėjas:Laura Laurušaitė
Puslapiai: 192

@grozio_drakonas
https://www.instagram.com/grozio_drakonas/

FB: https://www.facebook.com/neisvaizdusdrakonas/

@dominykanav
https://www.instagram.com/dominykanav/

Leave a Reply

Your email address will not be published.