Asmeninės istorijos,  Mano migrenos istorija,  Sveikata

MANO MIGRENOS ISTORIJA – viskas apie vaistus ir medikamentinį gydymą (II dalis) – analgetikai, antidepresantai, sumatriptanai, AIMOVIG ir daugiau.

Kodėl susirgau migrena?

Apie tai kalbėjau savo pirmojoje dalyje, tad kviečiu skaityti, nes pasidalinau savo asmenine istorija, ligos pradžia ir bandymais išsiaiškinti, kas vyksta. Pasakojau ir apie ligas bei bėdas, kurias turėjau iki migrenos. Tai labiau apie kontekstą, kuriame mane ši neurologinė liga užklupo. Apie neurologus ir kitus gydytojus, kurie bandė padėti ir visi kalbėjo skirtingus dalykus.

Migrena be auros

Galiu priminti, kad maniškė lėtinė, komplikuota ir be auros.
Jei apie aurą kalbėtume labai trumpai, tai apibūdinčiau ją kaip tam tikrus simptomus, kurie atsiranda prieš priepuolį. Aš galbūt išskirčiau silpnumą, kuris aplanko prieš priepuolius, bet šiaip negaliu kažkaip atskirti, kada jau skausmas driokstels iš peties, o kada ne.

Turintys migreną su aura irgi tą aurą patiria skirtingai – tai gali būti stiprus jautrumas šviesai, garsams, raumenų silpnumas, regos sutrikimai (man kartą buvo atsiradusios dėmės akyse ir raibuliavimai paskaitos metu ir labai išsigandau, bet savaime praėjo, o kai kam jos pasirodo nuolat prieš priepuolius), kalbos sutrikimai ar net tikas, traukuliai, alpimas, stiprus burnos džiovimas, virškinimo bėdos… tikrai labai įvairiai pasireikškia tam tikri simptomai, kurie tiesiogiai susiję su artėjančiu priepuoliu ir jam prasidėjus dingsta.

Daugiau apie tai galite rasti ir ŠIAME tekste.

Mano migrenos istorija II: medikamentai

Išbandžiau ir labai daug nemedikamentinių produktų, priemonių, kurios padėjo arba visai negelbėjo. Apie jas būtinai papasakosiu. Bet vis tik pagrindą gyvenimo su migrena (bent mano atveju) sudaro vaistai ir medikamentinis gydymas. Jis ir sėkmingas, ir nuviliantis, ir turintis šalutinių poveikių… Bet be jo, niekaip. Todėl man pasirodė svarbu pirmiausiai kalbėti apie vaistus nuo migrenos, kurie irgi labai įvairūs.

Lyrica
(pregabalin)

Pirmoji neurologė, pas kurią lankiausi dėl migrenos, atliko man tyrimus ir nieko neradusi nusprendė, kad kaltas stuburas ar sprandas. Lankiau masažus, procedūras ir gėriau pregabaliną – “lyrica”  150 mg  vaistus. Jie  vartojami suaugusiųjų epilepsijai, neuropatiniams skausmams, generalizuoto nerimo sutrikimui gydyti.

Pašalinio poveikio nejutau, bet ir visai nepadėjo, migrenos nepalengvino. Jei ji būtų susijųsi su stuburo problemomis, greičiausiai būtų padėję, bet, deja, su maniške migrena pokyčio nepajutau. Apsilankius pas kitą neurologę, pas kurią ir likau, nutraukiau šiuos vaistus ir ji man pasakė, kad migrenai tokie vaistai ir nepadeda, kažkada seniau buvo manyta, bet dabartiniai tyrimai naudą migrenos prevencijai paneigė.

Antidepresantai ir specialistai

Jų tikrai nereikia bijoti ar stigmatizuoti. Juos geria tikrai ne tik pakrikusių nervų ar psichikos rimtas ligas turintys asmenys (kurie irgi yra tokie pat svarbūs žmonės ir tame nėra nieko blogo), bet ir turintys miego, įtampos bėdų, o ir jų rūšių esti tiek daug, kad labai priklauso nuo rūšies – jie gali būti skirti ir epilepsijai ar traukuliams, kūno skausmams gydyti ir užkirsti jiems kelią, mažinti dažnį.

Tad, jei manote, kad neturite psichologinių problemų, vis tiek neišsigąskite, jei gydytojas siūlo gerti AD vaistus, nes kiekvienas vaistas, jo dozė ir situacija, kuriai jis naudojamas, yra unikalios, skirtingos ir darykite taip, kaip daktarai rekomenduoja.

Ir nepatariu skaityti informacinių lapelių, nes išsigąsite – ant tokių vaistų rasite tikrai neraminančios informacijos, bet tai saugumo garantas iš farmacininkų pusės, o apie šalutinius poveikius geriausia pasikonsultuoti su gydytoju, kuris žino jūsų ligos istoriją, bendrą sveikatos būklę, tad geriausiai galės išsakyti, ko galite tikėtis. O, jei pradėjus gerti vaistus ir vėliau pasireikš kažkokie nemalonūs pojūčiai ar simptomai – apie tai kalbėkitės su gydytoju ir nuspręsite, ar verta keisti vaistus, mažinti dozę ar dar kitaip elgtis.

Ar geriate juos nuo depresijos, ar nuo panikos priepuolių, nuo nemigos, lėtinių skausmų ar opų – turiu nuvilti, kad tas tinkamo vaisto ieškojimas yra sudėtingas ir labai ilgas kelias. Pasitaiko sėkmės istorijų, kai pirmasis paskirtas gydytojo vaistas tinka ir padeda spręsti bėdą ar net kelias problemas. Bet dažniausiai mes turime ieškoti daug ilgiau, ne kartą nusivilti ir nusvilti. Ir tai nereiškia, kad netinka antidepresantai kaip tokie, bet tiesiog netinka konkretus medikamentas.

Aš esu gėrusi gal penkis (o gal ir daugiau) skirtingus antidepresantus, man labai sunku buvo atrasti tinkamus. Mano kelias prasidėjo maždaug dvyliktoje klasėje, kai kankino ne tik depresija, nerimas, bet ir pilvo skausmai ir sutrikimai, apie kuriuos daugiau pasakojau pirmoje dalyje. Pradėjau ieškoti tinkamų vaistų pirmame kurse, kai man buvo 19 metų – mitas, kad serga ir rimtas problemas turi tik vyresni žmonės.

Nuo dvyliktos klasės vaikščiojau pas psichologę Justiną Kaletkaitę (dabar jau Kymantienę) kas savaitę ir ji tikrai labai šilta, supratinga specialistė, pas kurią siūlyčiau eiti jautrioms sieloms, o ir jauna moteris, dabar jau turinti mažų vaikučių, tad kitoms jaunoms moterims itin atlieps. Ji dirba labiausiai su priklausomų asmenų artimaisiais, bet ir ne tik. Po metų laiko dėl gyvenimo aplinkybių nustojau lankytis. Atrodė, kad viskas kiek geriau, bet vėliau viskas tik blogėjo ir sunkėjo… Tada dar litais mokėdavau berods 40 Lt.

Pradėjau lankytis pas psichiatrę (psichiatrai irgi nėra baisus žodis, didelė dalis veda ir psichoterapijas ir yra psichiatrai-psichoterapeutai, bet jie taip pat yra ir gydytojai, kurie turi teisę išrašyti ir paskirti vaistus) Tamarą Kunteliją-Plieskę. Ši gydytoja man irgi patiko ir tiko mano asmenybei, bandė ieškoti sprendimų. Lankiausi pas ją Grybo g. Med Centre Vilniuje  (bet dabar, deja, ji jau ten nebedirba).

Ji man paskyrė antidepresantus – pradėjau nuo “Asentra” (Sertralinas), vėliau mėginau dar kelių rūšių AD, kurių jau nebeišvardinčiau – nepatyriau šalutinio efekto, bet nebuvo ir jokio teigiamo poveikio. Su kiekvienais vaistais bandymai truko bent po pusmetį. Po tokio laikotarpio, nuspręsdavom, kad gal netinka, po kelių mėnesių galima dar bandyti didinti, koreaguoti dozes. Taip pat gėriau ir kelis anti-psichotikus (tiesiog kitokios rūšies vaistai, labiau skirti nerimui, ADHD ir pan.) ir vienas vaistas, kuris man visai netiko buvo Fluanxol – buvau siaubingai mieguista, priaugau 30 kilogramų ir mano kraujyje stipriai išaugo plolaktinas, buvo tikrai sunkus pusmetis. Nutraukėm. Bet kitiems jis veikė labai teigiamai, todėl galiu tik pasikartoti apie tai, kokie skirtingi mes visi esame.

Galiausiai apsistojau ties “Cymbalta” (duloxetine), kuris veikia ir kaip mažinantis skausmo slenkstį, skiriamas ne tik nuo depresijos, bet ir nuo psichosomatinių (ir lėtinių) kūno skausmų. Nejaučiau labai didelio efekto, bet juos geriant kažkaip viskas šiek tiek normalizavosi, truputį palengvėjo simptomatika. Juos man skyrė būtent nuo DŽD, pilvo spazmų ir depresijos (kartais nebesupranti, kuris kurį seka šiame rate). Ir juos gėriau penkerius metus be pertraukų. Mano organizmui jie pakankamai tiko, nors ir nebuvo didelio šuolio aukštyn, bet viskas pasidarė pastoviau. Mane vaistai sunkiai paveikia, dažnai nieko nepajaučiu, tad tikrai sudėtinga atrinkti tinkamus. Bet, kaip ir sakiau, tai ilga kelionė.

Be to, “Cymbaltą” skiria ir turint migreną – dėl tos pačios lėtinį skausmą mažinančios analgetinės sąvybės. Tad nenustebkite, kad gydytojai siųlys šį vaistą sergant dažna migrena. Mano atveju, man prasidėjo migrenos priepuoliai (tą lūžį sunku atgaminti, bet kalbu apie laiką, kai tai tapo rimta problema ir nepadėjo paprasti nuskausminamieji) dar geriant “Cymbaltą”, todėl naujai pradėti vėl ją vartoti man kolkas nebuvo didelės prasmės, nes mažai garantijos, jog padės. Kadangi vartojau ilgai, nutarėm su daktare lėtai nutraukinėti ir galiausiai šių vaistų nebegėriau. Nes nejaučiau pokyčio ir jie jau veikė inertiškai ir man patarė pabandyti mažinti. Mažinimas nėra labai lengvas procesas, todėl reikia neskubėti, o ir palaukti ramesnio periodo gyvenime. Migrena, kuo toliau, tuo labiau, įsismarkavo. Tiek geriant Cymbaltą, tiek nutraukus – viskas tik ritosi žemyn.

Be to, kartu su šio vaisto išrašymu ir vizitais pas psichiatrę, kurie būdavo kas mėnesį ar kas keletą mėnesių ir buvo labiau apžvalginiai, susiję su medikamentinio gydymo stebėsena, žinoma, man patarė lankyti ir psichoterapiją. Turėjau ir sėkmingų, ir nesėkmingų patirčių, bet galiausiai atradau sau tinkamą žmogų psichiatrę – psichoterapeutę Mida Dominauskienę. Lankytis pradėjau Vilniaus Senamiesčio psichikos centre. Ir ji man tikrai tiko ir patiko. Pas ją lankausi ir dabar, kas savaitę. Moku po 30 Eur už kartą. Bet tai toji investicija, kuriai tikrai negaila, jei tik yra įmanoma sau leisti. Pradžioje rėmė tėvai, dabar ir pati galiu apmokėti savo terapiją. Ši specialistė yra nuostabi, supratinga ir mano pažiūros su josios sutapo, mes galėjome ir diskutuoti, ir konsultuotis, ir tiesiog būti emocijoje. Lankausi pas Midą jau šešis metus. Oho, kol nepamąsčiau, negalvojau, kad taip ilgai. Tai nėra kažkokie pokyčiai, kurie atsitinka greitai, o ir ne po kiekvieno seanso jautiesi kažką reikšmingo nuveikęs, kartais tingisi, bet po ilgesnio laiko tą naudą jauti. Ir ta nauda svarbi ir emocinei sveikatai, ir kovojant su psichosomatiniais skausmais, su migrena.

Venlafaxine

Su neurologais tos patirties irgi būta įvairios – lankiausi pas kelis, kurie man paliko prastą patirtį ir kainavo daug išlaidų, bet realios pagalbos nesulaukiau. Labai džiaugiuosi atradųsi gydytoją neurologę Jurgitą Vainauskienę, lankausi pas ją privačiai Kardiolitos klinikose. Ji tikrai maloni, suprantinga ir profesionali, dirbanti būtent su migrena ir jos specifika. Jau nesiūlo grikių dietos ar daugiau miego, bet atsako į visus klausimus apie šią sekinančią neurologinę ligą. Aš pas ją ir geriamus papildus nešiausi parodyti, ir kraujo tyrimus. Tikrai skiria pakankamai daug laiko ir dėmesio, nori padėti, kalbasi ir stengiasi. Man patiko, kad ir tyrimus skiria nebūtinai savo klinikoje, kur dirba, bet ten, kur žino, kad geriausiai juos atlieka. O ir stengiasi, ką įmanoma, kompensuoti, kad gautųsi bent kiek menkesnė finansinė našta. Tikrai šauni neurologė.

Be to, mano prichoterapeutė Mida ilgai dirbo Kardiolitoje, tad jos buvusios kolegės ir viena kitą gerai žino, taip gydytoją Vainauskienę ir atradau, o komentarai ir rekomendacijos internete tik paskatino. Todėl neurologė išrašė man gerti antidepresantus Venlafaxine, kurie skiriami ir nuo emocinių bėdų, bet ir nuo epilepsijos, traukulių ir migrenos priepuolių. Tai prevenciniai vaistai, kuriuos geri kasdien. Patarė pasitarti su psichoterapeute, kuri žino, ar man šie vaistai nekels grėsmės nervinei būsenai ir kadangi ji pritarė bandyti – pradėjau juos vartoti.

Pradėjau nuo mažos dozės ir palaisniui vis didinau. Šalutinių efektų nepatyriau, bet apie kažką teigiamo irgi sunku kalbėti. Deja, migrenos priepuoliai neretėjo, o tik dažnėjo. Bandėm vis didesnes dozes arba po dvi mažesnes, bet skirtingu dienos laiku. Deja. Poveikio nebuvo. Kantriai vartojau maždaug pusę metų, bet nesulaukiau pagerėjimo. Dabar juos lėtai nutraukinėju. Dar geriu, bet kas antrą dieną mažesnę dozę ir taip laipsniškai mažinu, kol nebegersiu visai. Labai gaila, bet man jie nepadėjo ir nieko nejaučiau juos vartodama, nei blogo, nei gero.

AIMOVIG
(Erenumabas)

Kai buvau pas Neurologę Rugsėjį, ji rankose pavartė šio vaisto dėžutę ir tik atsiduso, kad tai yra labai brangus gydymas – vienas švirkštiklis kainuoja 450 Eur. ir reikia leistis, kas keturias savaites. O ir garantijų, kad tikrai padės vis tik nėra. Ir tai liūdino. Tuomet nusprendėme išbandyti venlafaxine vaistus.

Praėjus pusmečiui išgirdau, kad jį pradėjo kompensuoti – tokios puikios naujienos daugumai migrenikų! Apsilankius pas gydytoją Liepos mėnesį – ji iškart pasiūlė man šį biologinį vaistą, už kurį nereikėjo nieko mokėti. Stebuklas, ne kitaip. ŠTAI ČIA galite rasti Sveikatos Ministerijos raštą dėl kompensavimo, kuriame ir pats medikamentas pristatytas.

Tai biologinis, o ne cheminis vaistas. Naujos kartos ir tokius sunku sukurti, susintezuoti baltymus, todėl kaina žvėriška už mažą ampulytę. Vaistas gana naujas, todėl dar nėra taip paplitęs ir išplitęs. Dar trūksta kai kurių tyrimų – dabar neleidžia naudoti metus nuo pirmos dozės pastoti. Nėra rodiklių, kad gali pakenkti nėštumui, bet nėra ir tyrimų, kurie visiškai garantuotų, kad nebus jokių pašalinių poveikių, todėl tiesiog apsidraudžiama.

Štai pateikiu medicininį jo veikimo mechanizmo apibūdinimą, neišsigąskite, jei skamba sudėtingai. Biologiniai vaistai veikia visai kitaip nei cheminiai, todėl tai galimybė, jog padės tada, kai, deja, nepadeda cheminiai bandyti medikamentai. Pasitarkite su neurologu.

Tai švirkštiklis, primenantis tušinuką. Tikrai nesunku susileisti ir pačiam. Aš pati leidausi pirmąją dozę prižiūrint neurologei, kuri apmokė. Leidausi į koją. Tai nėra leidimas su adata į raumenį ir tikrai ne į veną, o tiesiog po oda, todėl procedūra tikrai nėra sudėtinga. Ir nėra labai skausminga – skauda tiek, kiek duodant kraujo ar įkandus bitei, bet tikrai nėra baisus potyris. Ir trunka gal kelias minutes. Tą dieną gali parausti, negalima eiti į pirtį ar į masažą, bet nieko daugiau. Man nepasireiškė jokie šalutiniai pojūčiai, o ir tai nėra toks vaistas kaip tarkim skiepas nuo gripo, neturėtumėte sukarščiuoti ar susibloguoti.

Visą gyvenimą bijojau kraujo ir adatų, bet gyvenimas priverčia prisitaikyti ir tampa nebaisu, kai supranti, kad tai pagalba, o ne bandymas pakenkti ir šiaip pakankinti.

Leistis reikės kas keturias savaites – dieną kitą nukrypus tragedijos nebus, bet geriausia tai daryti tiksliu grafiku. kadangi tokia didelė kompensacija, tai neurologė į e.sistemą surašė visą pagrindimą, kad šeimos gydytoją antrą ir trečią dozę galėtų išrašyti, kad nereiktų iš naujo eiti pas privačią neurologę, nebent nepavyks patekti pas gydytoją. Nes gali išrašyti su kompensacija vienu kartu (bent pirmu) tik vieną dozę.

Antrą dozę jau leidausi pati, namų sąlygomis. Man sunku buvo emociškai. Atrodo, kad nieko baisaus, bet, kai prireikia mygtuką nuspausti, širdis tikrai virpa. O ir prispaudžiau stipriai, gal net per daug, nes liko mėlynė. Bet nieko tokio, tai patirtis, kuri irgi sustiprins.

Esti dviejų dozių pasirinkimai – 70 mg ir 140 mg. Gydytoja dvejojo, kurią man skirti, bet galiausiai nutarėm iškart bandyti 140 mg, nes mano migrena labai dažna ir komplikuota, o ir svoris didelis, nereaguoju į vaistus jautriai. Paskambino į vaistinę, vaistininkė išėmė iš šaldytuvo vaistą ir reikėjo man gerą pusvalandį palaukti, kol atšilo, nes švirkštiklis turi būti maždaug kambario temperatūros.

Daugiau apie AIMOVIG: European Medicines Agency

Atsisėdi, kiek įtempi odą, spusteli mygtuką ir stebi, kaip langelis šone nusidažo geltona spalva. Visam nusidažius, paskaičiuoji iki penkių ir atitrauki. Vaisto dėžutę ir švirkštiklį grąžini į vaistinę, kad jie saugiai utilizuotų.

Internete prisiskaičiusi buvau žmonių komentarų apie šalutinius poveikius – slenkančius plaukus, alpimus ir kitus dalykus. Vieniems buvo labai blogai, kitiems stebuklas. Bet gydytoja kaip tik mane labai pozityviai nuteikė, sakė, kad neturėtų būti šalutinių, nebent koks vidurių užkietėjimas, bet ir pasireiškia tada, jei pacientas į tai linkęs. Sakė, kad buvo pacientė, kurią bėrė, nes vis tik baltymas, bet tai irgi nėra dažna organizmo reakcija. Bet bėrimai įmanomi, kaip ir kokie virškinimo sutrikimai. Bet nieko labai baisaus būti neturėtų, tai vis tik baltymas, kurį skaido ne kepenys ar inkstai, tad ir nekenkia jiems, o tai džiugina, nes po tiek nuskausminamųjų atrodo, kad jau kepenys lydosi. Svorio irgi neaugina ir neblogina emocinės sveikatos – dėl šių priežasčių mano atveju neurologė taip primygtinai Aimovig išbandyti ir siūlė.

Kiekvienas organizmas labai skirtingas ir stebėkite save, tarkitės su gydytoju, bet šiaip biologinis vaistas neturėtų labai gąsdinti. Jie daug kam padeda, bet tikrai ne visiems, tad irgi nėra panacėja. Bandyti verta, kai atsirado kompensacija ir manęs visai negąsdino. Kai turi rimtą bėdą, esi pasiryžęs išbandyti labai įvairius dalykus, nes tiesiog toks gyvenimas gąsdina labiau.

Man jokių šalutinių kolkas nėra. Per pirmas savaites vis skaudėdavo galvą ir jau tą jausmą aš susieju su migrenos pradžia – jau žinai, kad šitas skausmas augs ir bus migrena. Bet kažkaip vis mausdavo ir…netapdavo migrena, o tai man nauja. Vis paskaudėdavo, jausdavau tuksėjimus ir maudimą, bet išsiversdavau be vaistų. Dabar buvo priepuolis, kur jau gėriau triptanus, bet vis tik po gal dviejų savaičių pertraukos – man taip jau porą metų nebuvo.

Kolkas esu nusiteikusi itin viltingai ir jaučiu labai didelį pokytį. Priepuolių būna, bet tikrai mažiau. Galvą paskauda, bet kartais galvos skausmas neperauga į siaubingą migreną ir tai labai pozityvus poslinkis į priekį. Tai lengvėja. Nežinau, kaip seksis toliau, bet kolkas tikrai būta džiaugsmo ašarų.

HADS testas
Depresijos ir nerimo skalė

Kol laukiau prie gydytojos kabineto, ji man davė užpildyti keletą popierių – pirmiausiai HADS Klinikinės depresijos ir nerimo skalę nustatantį testą. Ne pirmą kartą pildžiau, man jis kiek per daug generiškas ir abstraktus. Parodo polinkius, bet neapčiuopia niuansų, o ir atskleidžia tik savo būklės pačio vertinimą – kartais save sergantis žmogus mato kiek kitaip nei aplinkiniai. Bet naudingas dalykas, jei labai už to rezultato neužsikabini.

Klausimai platūs, bet paprasti – kaip dažnai jautiesi įsitempęs, neramus, mieguistas, kiek kankina neramios mintys, apatija, kiek tikiesi kažko gero iš ateities ir panašiai. ČIA jos angliškas variantas.

Susumuoji gautus taškus ties D ir gauni tam tikrus depresijos balus ir ties N gauni nerimo balus.

“HAD (angl. Hospital Anxiety and depression scale) skalė buvo sukurta 1983 m. A. S. Zigmont ir R. P. Snaith. Į lietuvių kalbą ji išversta 1991 metais. Ši skalė yra viena iš dažniausiai gydytojų naudojamų skalių, nustatant neri- mo ir depresijos lygį. Jį yra nesudėtinga, trumpa, trunka 2–5 min.

Atliekant testą, paciento prašoma pažymėti atsakymą, kuris, jo nuomone, labiausiai apibūdina savijautą praėjusią savaitę. Nurodoma atsakymus surašyti kuo greičiau, ilgai negalvoti, nes pirma reakcija geriau atspindi emocinę būklę.

Skalę sudaro 14 klausimų, iš kurių 7 susiję su depresija, kiti 7 atspindi nerimą. kiekvienas klausimas vertinamas nuo 0 iki 3 balų. Taigi balų suma depresijos ir nerimo grupėje gali varijuoti nuo 0 iki 21. Balų suma rodo nerimo arba depresijos sunkumo laipsnį: nuo 0 iki 7 balų – normalus nerimas arba nuotaika; nuo 8 iki 10 balų – lengvi; nuo 11 iki 14 balų – vidutinio sunkumo; o nuo 15 iki 21 balų yra sunkūs nerimo arba depresijos simptomai.”

Depresijos laukelyje gavau 9, o nerimo 15  balų, bet, kaip sakiau, tai nėra itin tikslus tokių ligų ar psichologinių problemų matmuo, bet parodo tendencijas. Pati manau, kad depresija dabar yra suvaldoma, nėra tokia gili, kaip yra buvusi, lengvesnė. Su nerimu kiek sunkiau, bet irgi ilgas kelias, ieškant to, kas padeda.

Paklausite – o kodėl neurologė tokį testą davė atlikti? Čia reiškia, kad tie galvos skausmai nuo psichologinių bėdų? 
Ne visai, davė ne dėl šios priežasties. Tiesiog žinojo, kad turiu bėdų su emocine sveikata, bet svarbiausia priežastis – lėtinės ligos itin blogina mūsų emocinę sveikatą. Su jomis gyventi yra beprotiškai sunku, apima beprastybės, izoliacijos jausmas ir dažnai iš paskos atseka depresija, nerimas. O kartais čia vištos ir kiaušinio klausimas – kuris pirmiau?

Tad gydytojai bando išsiaiškinti, kiek pati liga, šiuo atveju lėtinė komplikuota migrena, gadina gyvenimo kokybę, kiek ji blogina psichologinę sveikatą. Nes tai neišvengiama. Mūsų psichinė su fizine sveikata yra glaudžiai susijusi, tai nėra du visiškai atskiri dėmenys, o veikiau visuma.

MIDAS-LD
Migrenos įtaka kasdienei veiklai

Taipogi, man davė užpildyti MIDAS klausimyną apie migrenos įtaką kasdienei veiklai. Reikėjo apytiksliai suskaičiuoti, kiek skausmo dienų buvo per pastaruosius tris mėnesius, kiek kartų tai trukdė atvykti į darbą ar į mokslo įstaigą, kiek dienų į darbą leido atvykti, bet labai apsunkino patį darbą ir nuramino produktyvumą (savais žodžiais tariant). Taip pat klausimai apie tai, kiek kartų buvo sunkiau, o kiek kartų dėl migrenos neįmanoma užsiimti namų ruoša, be to kiek kartų nukentėjo santykiai, bendravimas su draugais ir artimaisiais, nukentėjo laisvalaikis dėl migrenos kaltės. Daugiau ČIA.

Nežinojau visai tikslių skaičių, tad visi mano rezultatai buvo apytiksliai teisingi. Veduosi migrenos dienoraštį, kur žymiuosi priežuolius ir nuskausminamuosius vaistus, bet nežinojau, kiek dienų iš viso gaunasi (kartais migrena tęsiasi ne dieną ir net ne dvi) ir kiek tai paveikė mano gyvenimą.

Galėjau pasakyti, kad iš viso skausmų dienų buvo 50-60 per tris mėnesius. Ir tai yra labai daug, todėl ir diagnozavo lėtinę komplikuotą migreną. Į darbą visai negalėjau nueiti kelis kartus, bet todėl, kad esiu juodai užsispyrusi, užtat kiek kartu teko verkti darbo tualete ar sėdėti prieš ekraną, laukiant, kol suveiks vaistai, negalint net įkvėpt – sunku suskaičiuot, bet tikrai daug tokių dienų buvo. Ir kiek posėdžių sukąstais dantimis išsėdėta, ir susitikimų su draugaus su skausmu atkęsta, nes jau nebegali trečią kartą nukelti… Migrena tikrai labai gadina gyvenimo kokybę ir izoliuoja savame kiaute. Su tuo, kokie jos padariniai gyvenimui, yra daug sunkiau nei su pačiu skausmu savaime.

Man davė užpildyti šiuos testus todėl, kad galėtume stebėti, kiek veikia AIMOVIG vaistas. Po trijų mėnesių ir trijų dozių vėl pildysiu šiuos popierius ir matysime, ar yra ženklus pagerėjimas. Tokiai lėtinei migrenai nereiktų tikėtis, kad ji stebuklingai tiesiog išnyks, bet galbūt bent suretės ar pavyks daugiau dienų išsiversti be vaistų. Dabar detaliai seku šiuos rodiklius, kad galėčiau konkrečiau apskaičiuoti po keleto mėnesių.

Raminamieji

Nuo nerimo momentiškai, kad pavyktų sunkias situacijas išgyventi be panikos, geriu lexotonil 3mg – bromazepamas (panašus į xanax), tik jie kelia priklausomybę ir yra skirti naudoti retkarčiais, kai tikrai prispiria reikalas, o ne kasdien. Kažkada juos vartojau gerokai dažniau, o dabar jie lieka tik sunkiems egzaminams, skrydžiams ar tokioms situacijoms, kai kitaip, rodos, neišsiversiu. Dabar jų kelis kartus per metus ar pusmetį tik išgeriu, paskutinį kartą prireikė per magistro gynimą . Žinoma, jie receptiniai.

Gal tai pačios įtampos atsileidimas, bet man pradėjo po jų vartojimo visada atsirasti migrena. Sunku pasakyti, kiek tai pati įtampa atsileidžianti, o kiek ir pats vaistas prisideda. Gydytoja man kaip tik sakė bandyti išgerti raminamųjų migrenai prasidedant, nes jie atpalaiduoja raumenis, kurių susitraukimas ir gali sąlygoti migreną. Bet man nenuėmė galvos skausmo, o kaip tik, atrodo, kad pasunkino ar jį iššaukė (seniau taip nebūdavo).

Tai buvo veikiau gydytojų patikrinimas, ar tai tikrai migrena, o gal įtampos skausmai. Šiuo atveju turėtų raminamieji padėti, bet, deja, mano migrenos nelengvino. Tas diagzonavimas pačios migrenos yra labai ilgas ir sudėtingas – gali būti įtampos, klasteriniai, grynai stuburo ar neuralginiai skausmai, kurie pasireiškia panašiai, kaip ir migrena. Tad tenka bandyti ir išsiaiškinti, kas ir kaip.

Vaistai nuo skausmo

Galiausiai noriu papasakoti apie dažnus draugus ir praktiškai kasdienius palydovus – vaistus nuo skausmo, analgetikus.
Visą gyvenimą nesiskyriau su ibupromu 400mg – perku gelinius, jie man nedirgina taip skrandžio, o ir veikia greičiau. Mėnesinės man būna beprotiškai sunkios, tad be jų nė metro neinu. Galvos skausmą irgi jais malšindavau. Bet pamenu, jog galvą skaudėdavo labai dažnai ir kiek juos gerdavau, dažniausiai nebepadėdavo. Pradėjau maišyti su neocitramonu, kuris ir kofeino savyje turi, jis kartais padėdavo, bet siaubingai dirgindavo skrandį.

Pamenu tas keliones vasarą, kai skausmai vis talžė. Keliauju po Italiją su drauge, o vis geriu vienokius vaistus, kitokius. Kitą rytą vėl prabundu su skausmu. Tiesiog įprasti analgetikai man nelabai padėdavo. Mišinius gripui gripex, theraflu pradėjau gerti, lygtais  paracetamolis kiek dažniau nei ibumetinas suveikdavo. Bet irgi nauda nebuvo didelė. Tokia buvo migrenos pradžia, nesupratau, kad su manimi dedasi.

Žmonėms iš šalies skamba baisiai, bet migrenikams labai pažįstami vaistų kokteiliai – kai geri vienos rūšies, kai neveikia, griebiesi kitos, vakare apimtas agonijos dar kažką bandai – žinau, kad gal skamba neatsakingai, bet tomis situacijomis jau nebežinai, ką daryti. Taip dalis migrenikų atsiduria priėmimo skyriuje, kur jiems dar analgetikų suleidžia ir prilašina lašelinių. Ir kaip neurologai sako: visada priimamajame migrenikų būna. Liūdna tiesa, bet ši problema yra labai plačiai paplitus.

Gyvenimas tapo daug lengvesnis, kai atradau sumatriptan vaistus. Jie vieninteliai nuima skausmą ir suveikia, skirti būtent migrenai. Jie man padeda į darbą nueiti, jie padėjo užbaigti universitetą, galutinai nenužudyti savo santykių su draugais ir galiausiai tiesiog gyventi. Aišku, jie tėra trumpalaikė išeitis.

Pirmiausiai, jie turi šalutinius poveikius, pas kiekvieną jie skirtingi. Bet man labai ėda kepenis, ilgai vaikštau su kartumu burnoje, be to viduriavimas ir sutrikęs virškinimas, burnos džiovimas, svaigulys ir karščio bangos pasireiškia. Po jų būnu prislopus ir silpnai jaučiuosi, bet nuima aštrų skausmą ir tvinksėjimą, tad bent gali reaguoti į aplinką. Nepasidarai sveikas ir nesijauti gerai, bet pajėgi gyventi ir atlikti kasdienias užduotis. Be jų iki darbo ar universiteto niekaip nenueičiau tomis skausmo dienomis.

Jie tikrai veiksmingi ir įrodė, kad man migrena, o ne kas kita. Tik neurologė prašė skaičiuoti, kiek tablečių išgeriu per mėnesį, geriausia į kokias šešias dozes tilpti, bet juk retai pavyksta. Kartais lauki, kad gal pavyks be to prakeikto vaisto, bet blogėja vis labiau ir galiausiai išgeri ir tik menkiau padeda. O migrena ir tris paras būna, kad tęsiasi… Tad visi mano bandymai išsiversti be vaisto pavirsta į agoniją su dideliu pykinimu ir negalėjimu prasimerkti. Ir daktarai sakė – nelauk, vos prasidėjus, gerk vaistą. Tik tų vaistų tada per mėnesį gaunasi beprotiškai daug, tad tai nėra ilgalaikis sprendimas, kai migrena tokia dažna. Bet, o kur dėtis?

Sumatriptanai irgi būna visokie – man ir paprasti actavis tinka, dažnai bandau 50 mg gerti, jei neužlaikiu per daug, tai suveikia, o jei kas tai 100 mg. Jie kaip ir receptiniai, bet parduoda vaistininkės ir be recepto, nes suvokia, kad jų čia ir dabar žmogui reikia. Būnu pas neurologę, tai išrašo, bet šiaip po to perku pati. Daug kas iš migrenikų mėgsta cinie, jas irgi bandau, bet didelio skirtumo nematau, tik kad šios brangesnės ir mažesnės, lengviau praryti. Bet kai kam skirtumas ryškus, tad tiesiog reikia bandyti ir stebėti savo organizmą.

Taip pat dar geriu tirpstančias paracetamolio tabletes su kodeinu ir kofeinu solpadeine. Ne visada jos man padeda, bet kartais migreną palengvina, jos geras migrenikų draugas, tik irgi labai kepenims ir skrandžiui kenkia, bet tai tikriausiai per daug nestebina.

O ir kiekvienas tinkančių derinių ieško – žinau, kad nusistato sau tinkamus kokteilius. Pavyzdžui išgerti cinie tabletę su solpadeinu arba kitokius duetus. Arba kartu, ar vieną kiek vėliau. Migrenikams labai sunku atrasti, kas tą skausmą nuima, todėl visokie derinai tik ir tegelbėja. O ir neurologai sako – jei tik veikia, tai taip ir darykit.

Su sumatiptanais bėda ir tokia, kad geriant jų daug, jie pradeda kelti šalutinį efektą ir nuo jų pradeda skaudėti galvą. Tiesiog organizmas pradeda priprasti ir be jų skausmai vis dažnėja. Tad užsisukti į tokį skausmo ratą, kai negali be vaistų, bet tie vaistai irgi prisideda prie to, kad skausmai dažnėja. Todėl tai momentinė pagalba, bet nėra ilgalaikė išeitis.

Ir patariu visiems migrenikams, kas irgi tiek vaistų geria, gerti papildus ar kokius žolelinius preparatus kepenims. Ir valgyti maistą, kuris kepenims padeda valytis ir jų neapsunkina. Taipogi, gerkite daug skysčių, inkstai irgi su tiek vaistų nėra laimingi. Aš geriu silimariną, esencial preparatus. Gydytojas patars, ką rinktis. O ir verta vis pasidaryti kraujo tyrimą ir kepenų fermentus, kad pamatytumėte, kokie tie nukrypimai.

Per mėnesį visų trijų rūšių vaistų išgeriu tikrai daug. Jaučiu, kaip atsirado ir skrandžio skausmai, dažnas rūgštingumas. Žinoma, kad ieškau ir ieškosiu kitokių variantų, kurie pagelbėtų išgyventi. Vaistus  geriame ne šiaip, o todėl, kad kitaip negalime gyventi. Jie kenkia organizmui, bet kartais atrodo, kad jau geriau dabar nors kiek gyvenimo turėti ir greičiau nusibaigti, negul išvis negyventi. Bet savo gijimo kelią kiekvienas renkasi pats, todėl nenoriu nei kažko primesti, nei noriu, kad man kažkas sakytų, kad mano kelias yra blogas ir demonizuotų cheminius ar biologinius vaistus. Dalintis patirtimi yra svarbu ir naudinga. O patirtys tikrai įvairios ir margos. Leiskime joms tokioms ir būti.

Sekančiame įraše papasakosiu apie nemedikamentinius gydymo būdus. Apie viską, ką išbandžiau, apie ką domėjausi.  Toli nepabėkite.

Būkite sveiki.

@grozio_drakonas
https://www.instagram.com/grozio_drakonas/

FB: https://www.facebook.com/neisvaizdusdrakonas/

@dominykanav
https://www.instagram.com/dominykanav/

Tinklaraštis apie keliones: https://www.facebook.com/kelionduone/
Kūryba: https://www.facebook.com/pabudusiudrugeliutvirtove/ 
If you love art and quotes: https://www.facebook.com/vilniusartparasites/ 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Darsonvalio aparatas

Užtat po tų procedūrų pasieiškojau nešiojamo ir paprastesnio Darsonvalio aparato ir atradau Ali Express’e! Mokėjau vos  28,07 €.

Patikėkit, aš irgi nebūčiau ten ieškojus ar pirkus medicininius prietaisų, bet pasidomėjau, skaičiau atsiliepimus ir atrodė, kaip neblogas dalykas. Ir nenusivyliau – veikia gerai. Nėra labai stiprus, bet elektros iškrova galvai, pečiams pakankama. Nežinau, kaip ilgai tarnaus, bet tikrai kokybė neapvylė ir jau gerus metus jį turiu. Kiek nepastoviai naudoju, bet kartais praverčia. Dar rasite ir ČIA pirkti, gal kiek patikimiau, nors nesu tikra, kiek tie paprastesni skirsis.

Kas tai yra? Naudojant aukšto dažnio sroves  sukeliami šie fiziologiniai reiškiniai: terminis – nežymus temperatūros pakilimas, kuris padidina ląstelių metabolizmą, taip pat padidinamas deguonies pasisavinimas; Plečiasi kraujagyslės ir stimuliuoja kraujotaką; Raminamai ir tiesiogiai veikia nervų šakneles Turi antibakterinį ir antiseptinį poveikį. 

Aš jį pirkau dėl kraujotakos aktyvinimo – ten, kur dariausi procedūras, man sakė, kad naudojant pavyzdžiui skalpui, greičiau auga plaukai, tad daug kas naudoja ir sveikatos, ir grožio tikslais. Taip pat jis tinka veido odos procedūroms – turint aknę, kaip kad aš, nes turi antibakterinį poveikį, o irgi skatina kraujotaką ir oda gyvesnė, skaistesnė, išvengiama raukšlelių. Žodžiu, tai aparatas, kuris kiekvienam gali praversti. O, jei kankina nugaros, galvos skausmai – taip pat.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Skausmas dantenose, už akies, žandikaulyje, smilkiniuose… po triptanų šala galūnės. Elektros durklai vis perveria galvą. Silpnumas, skrandžio sprazmai.

Miegas

Na, vakar vakare skaitant jaučiau, kad jau pulsuoja smilkinys. Vis galvoju, kad gal be vaistų pavyks, gal kažkaip. Užmigau, išmiegojau. Atsibudau su siaubingu galvos skausmu. Ir tikrai aš kvaila – beprasmiška daryti tą patį vėl ir vėl, bet tikėtis kitokio rezultato. Nors kartą ar du buvo pavykę skausmą išmiegoti, ne migreninis buvo, gal nuo nuovargio ar įtampos. O štai migreninis nepalieka visą naktį. Užmigti pavyksta, bet atsibundi dar blogesnės būsenos nei užmigai. Paradoksalu, bet kartais migrena neleidžia atsibusti – miegi ne vieną valandą ilgiau nei įprastai. Jei nereikia keltis, neskamba žadintuvas, kūnas jaučia tą skausmą ir jam geriau ramiai gulėti, jau miegi neramiai, vartaisi, pusiau lyg gaivaliojiesi, bet praguli dar ne vieną valandą, nes neleidžia kūnas prabusti. O tada, jei jau atsisėdi ar pakeiti pozą – pajauti siaubingą skausmą. Ir dažniausiai būnu visa kiaurai šlapia nuo prakaito. Tada jau supranti, kad reikia kuo greičiau kažką perkąsti ir išgerti triptanų.

Neišmiegamas šitas skausmas. Ir pralaukti nepavyksta. Kuo ilgiau lauki – tuo blogiau. Ir, kai jau suintensyvėja viskas, jau net ir normalios dozės vaistų nebepadeda. Gali laukti, bet esu tris paras pralaukus ir buvo baisu, neatlėgo, tik darėsi blogiau. Deja.
Priepuoliai dažniausiai žmonėms tęsiasi nuo keturių valandų iki keletos parų. Jei pirmasis variantas – pralaukti galbūt įmanoma. Pramiegoti, pragulėti su ledu ant kaktos ar po šaltu dušu. Aš tiek dažnai pralaukiu. Bet kai jau pagalvoju, kad be vaistų pavyks – užmigti man pavyksta, tad bent tiek. Bet ryte stukteli skausmas kaip akmuo į pakaušį. Ir esu laukus tris paras, kurios buvo siaubingos, ir neatlėgo. Pralaukimas man niekaip nepadeda, nes priepuoliai per dažni, per stiprūs ir per ilgi.

You and Oil “Galva” aliejukas

Man labai patinka jo kvapas – pamačiau, kad levandos, citrusai, tai ir susiviliojau. Nes mano mylimiausi kvapai. Levandoms esu neabejinga, galėtų mano visas gyvenimas būti violetinis ir kvepėti levandomis. Šie aliejukai, sako, kokybiški, išieškoti. Bet tikrai brangūs, kiekiai nedidukai. Užtat lietuviški.

Kaip ir rašo, du lašelius vienam kartui naudoju, kartais lašeliu daugiau. Tepu per kaktos vidurį, ties sprandu prie nugaros. Dar už ausų patepu, kaip kvepalus. Ar galvos skausmą nuima? Tikrai ne. Bent jau ne man. Nedaro stebuklų, migrenos negydo. Ir nieko tikėtis nereiktų. Nieko ir nesitikėjau.

Bet man patinka aromoterapija. Skonis, kvapas irgi mus veikia, gali sukelti malonumą, smegenyse seratoniną išskirti, o jis gali ir skausmą kiek malšinti ir bendrą savijautą gerinti. Tad jausmas geras. Lengviau ištverti skausmą, kai kažkoks pašalinis malonumas pašonėje – kad ir malonus kvapas. Naudoju ir priepuolių metu, vien dėl kvapo. Bet ir kai neskauda – prieš miegą. Nes gal levanda ramina, gal tiesiog malonus kvapas. Tad patiko dėl aromaterapijos. Bet ne dėl galvos skausmo.

Aš ir levandinį pagalvės purškiklį turiu. Ir porą kvėptukų – malonus dalykas. Bet nereikia tikėtis kažko, ką tabletė padaro. Deja.

Mentolinis tepaliukas

Nenuima migrenos, bet padeda skausmą ištverti, ar išlaukti, kol vaistai suveiks. Visada turiu prie savęs ir dažnai naudoju. Tinka ir kamparas ar tradicinė žvaigždutė, eukaliptiniai kremukai, bet man labiausiai patiko White Tiger azijietiški tepaliukai. Ir galvos skausmų metu stipriai šaldo, ir slogui puolant padeda. Tikrai stiprus efektas ir kvapas, tikrai geriau negu nieko. Kiekvienas migrenikas tokį turėtų bent išmėginti.

Aukštyn galva

Ant galvos stovėt nemoku – o ir su savo kūnu greičiau sprandą nusisukčiau. Reikia daug treniruotis ir mokėti teisingai viską atlikti, kad pavyktų. Išjudina kraujotaką, kraujas į galvą subėga sparčiau. Sako, kad kai kam padeda.

Aš darau jogą ir pratimus, kai reikia būti susilenkus ir galvą žemyn palenkus laikyti – kol tai darai, gali atrodyti, kad skausmas pažesnis. Bet grįžus į normalią poziciją – tik dar labiau pykina ir skausmas nesumažėja. Bandžiau ir žemyn galva gulėti – na likti puse kūno ant lovos ir atlošti galvą žemyn. Mažas malonumas, tik raumenys įsitempia ir tiek, skausmas nesumažėja.

Joga/Meditacija

Priepuolio metu nesiūlau nieko intensyvaus ar to, kad įtempia raumenis per stipriai, nes tai tik blogina (bent jau mano) situaciją. Užtat yra specialių jogos treniruočių, skirtų migrenos ar skausmo metu. Ten ir tempimo ramūs pratimai, meditacija, kraujotakos suaktyvinimas. Siūlo ir dekiuką, pagalvę, eterinio aliejaus pasiimti. Tą akimirką gera todėl, kad kažką darai. Kažką bandai. O su tuo beviltiškumu, negalėjimu kontroliuoti situacijos, vidiniais demonais yra sunkiausia. Net sunkiau nei su fiziniu skausmu. Ir joga, tokia sau meilės išraiška padeda dėl to, kad kažkiek nuramina. Kažkiek paglosto, paguodžia.

Nereikia nuvertinti mentalinio, psichologinio migrenos aspekto. Todėl svarbi ir joga, ir meditacija, ir poilsis, ir terapija, ir kt.
Bet fiziniam skausmui man nepadėjo. Po treniruotės grįždavau su tuo pa stipriu skausmu į lovą. Bet, jei išgeri vaistų ir reikia pralaukti, kol skausmas atlėgs – tuo metu, kaip papildoma pagalba, naudinga bus ir tokis treniruotė, ir eteriniai aliejai bei kvapai, ir smilkinių masažas.

Terapeutė patarė man ir sportą aktyvesnį pabandyti, vien tam, kad pasižiūrėti, kaip reaguoja kūnas į adrenalino antplūdį. Ir maniškis reaguoja labai prastai. Nuo aktyvesnės veiklos man skausmas paaštrėja, ima pykinti. Žinau, kad kai kam kasdienis bėgiojimas ir sportas padeda, tad irgi itin asmeniškas dalykas. Fizinė veikla susijusi ir su spaudimu, ir su emocine įtampa, ir su kraujotaka, hormonais – vieniems padės, kam priežąstys tokios, o kitiems ne. Man net greitas ėjimas blogina migreną. O, jei jos nėra – iššaukia.

Vaistai

Į galvos skausmus buvau linkus tikriausiai visada, bet jie nebūdavo tokie žiaurūs. Ta prasme, mokykloje užeidavo, nes labai daug streso ir itin mažai miego, visada užeidavo ilgiau nepavalgius ar po vakarėlio. Bet tokie, kuriuos įmanoma nugalėti ibuprom 400 mg, citramono tabletėm ar net išmiegoti. Ir tokių vaistų man teko gerti daug dėl baisių pilvo skausmo, spazmų ir visko, apie ką kalbėti dar sunkiau nei apie migrenas. Bet vėliau prasidėjo vis dažnesni galvos skausmai. Ir geriamos tabletės niekaip nepadėdavo. Didėjo dozės, didėjo dažniai, bandymai su visokiais mišiniais – kur paracetamolis, kur analginas, kur ibuprofenas… na, ir niekas nepadėjo. Kelionėse turėdavau vis dar dažniau gerti saujom vaistus, nes kitaip išeiti iš viešbučio neįmanoma. Ir nebūdavo tikro pagerėjimo, tik skrandžio skausmas, karščio bangos ir gal kiek bukesnis skausmas. Kuris grįždavo.

Tikras atradimas buvo sumatriptanai. Specializuoti nuskausminamieji nuo migrenos. Ir jie padėdavo – nuimdavo skausmą. Su šalutiniais efektais, bet jau ir tai nelabai svarbu tapdavo. Ir svarbiausia, kad ne į gydytojos, bet iš tėvų draugės, turinčios migreną, apie juos sužinojau. Ir nusipirkus buvo minimalus palengvėjimas, nes kažkas bent momentiškai tą skausmą nuima. Pradėjau gerti Actavis sumatriptaną 50 ml. Padėdavo ne kiekvieną kartą, bet dažnai. Iki dabar triptanus geriu – ir actavis, ir cinie, ir imigran firmos. Man tai vienintelis būdas nueit į darbą, egzaminą ar iškęsti kokį balių, kur nėra, kur pasidėt. Kartais geriu ir 100 mg – priklauso nuo priepuolio stiprumo ir ilgio.

Su sumatriptan’ais yra toks dalykas, kad jie veikia kraujagysles. Neapsimesiu medike ir neaiškinsiu jų tikslaus veikimo principo ar  medžiagos cheminių formulių, bet jie veikia visai kitaip nei paprasti nuskausminantys. Ir jų negalima gerti per daug, nes priprantama ir jie tada gali sukelti galvos skausmą, tai yra – padažningi priepuolius ir tarp jų dar ir galvą maus (nes galvos skausmas ir migrena kiek skirtingi dalykai). Tad tiesiog verta skaičiuotis, kiek tablečių per mėnesį išgeriam. Neurologė man sakė, kad būtų gerai į šešias sutilpti, bet kaip išeina. Jos teigimu, priklausomybę jie visi sukelia (nes išsakiau savo baimes), bet kartais nuo sumatriptanų lengviau atjunkti nei nuo paracetamolio, tad nėra viskas vien juoda ar balta.

Aš stengiuosi kaitalioti vaistus vien todėl – kartais geriu ir Solpadeine raudonas tirpias dvi tabeletes, kuriose be paracetamolio dar ir kodeinas ir kofeinas randasi. Kartais padeda, jei priepuolis nėra sunkus, kartais visai ne. Kartais reikia gerti ir sumatriptan, ir solpadein. Ibuprom kartais pabukina skausmą, bet migrenai padeda labai labai retai.

Vaistų kokteiliai irgi labai dažni. Iš šalies atrodys baisiai, bet realybė yra tokia, kokia yra. Būna išgeri ibumprom’o 400 mg ir lauki. Jokio pagerėjimo. Tada bandai Solpadeine dvi tabletes – vėl nekažką. Galiausiai jau ir triptaną geri, nes nebeįmanoma. Ir geri jau 100 mg, nes nebepadeda. Ir tai padeda tik iš dalies. Taip jau būna, ypač tada, kai užlauki per ilgai. Virtualiai bendrauju su dideliu būriu migrenikų – neretai keliauja jie ir į priimąjį, kur leidžia nuskausminamuosius, raminamuosius ir atlašina lašelinių. Man dar neteko, o ir aš jau tokia esu, kad geriau kur kampe nusibaigsiu, negu važiuosiu į ligoninę ir prašysiu pagalbos. Ne todėl, kad taip elgtis būtų blogai, gal priešingai, bet tokios mano patirtys, kad vengiu to it velnias kryžiaus.

Sakiau neurologei, kas man padeda. Kadangi padeda sumatriptan – vadinasi tai ir yra migrena, tai buvo vienas požymių, kurie padėjo jai diagnozuoti man migreną. Sakė gerti tai, kas padeda. Skaičiuotis. Ir neužlaukti, gerti iškart prasidėjus priepuoliui. Ir man tai irgi sekasi sunkiai. Išgeriu, kai matau, kad reikia, bet dažnai ir užlaukiu, nes noriu tikėt, kad o gal be vaisto pavyks. Ir laukiu tol, kol jau nebepaeinu ir vis tiek tą nelemtą vaistą išgeriu. O gerti kartais vengiu, nes priepuoliai man labai dažni. Ir kai vaistą reikia gerti vos ne kasdien – organizmą jie alina ir taip bloga būna, kad jau skrandis maldauja pertraukos. O ir baisu, kad sukels tą neigiamą efektą, kai jau be jų negalėsi be skausmo, nes jie jį ir pradės sukelti. Toks užburtas ratas.

Gerbiu tuos, kurie gali be vaistų, kuriems padeda dušas, meditacijos ar sportas, maistas. Labai sveikintina, bet man tai nėra variantas. Ir daktarai tokio net nesiūlo kaip vienintelio ir pagrindinio, nes neurologinio sutrikimo taip lengvai dažniausiai neišguisi.Gal kai kam tai padės – ir labai gerai, kad atranda ir tikrai jiems padeda. Bet tai nėra slaptas receptas, kuris pritaikytinas visiems.

Maisto papildai/vitaminai

 

 

 

Leave a Reply

Your email address will not be published.