serialai,  Serialai/Filmai/Knygos/Etc,  Stilius,  Vlogeriai ir aktualijos

EMILY IN PARIS (Netflix serialo apžvalga) – kas su juo blogai/gerai ?

Netflix serialas EMILY IN PARIS

Prieš įsijungdama Netflix kurtą serialą “Emily in Paris” (taip, Paris reiktų tarti prancūziškai ir tuomet miesto pavadinimas rimuojasi su protagonistės vardu) buvau girdėjus visokių vertinimų. Žinojau, kad tikrai daug kam serialas labai patiko, kad jis kurtas “Seksas ir miestas” serialo kūrėjų. Įsivaizdavau jo žanrą ir tikėjausi kažko romantinės komedijos tipo, kartu su lengva drama, stilingais ir nudailintais aktoriais. Na, ir tikėjausi pamatyti Paryžių, kurio ilgiuosi.

Girdėjau ir komentarų, kad serialas banalus, tuščias ir nevertas dėmesio. Tad įdomu buvo įsitikinti, kuriai stovyklai priklausysiu aš pati – ar nusivilsiu, o gal pasimėgausiu? Šiuo atveju, nebandysiu kvestionuoti pačio žanro. Tokie serialai yra stereotipiškai moteriški, lengvesnio turinio, romantiniai ir tiesiog praskaidrinantys vakarą. Tikrai ne visiems tokie patinka ar atrodo esantys verti dėmesio – puikiai tą suprantu, kiekvienas žanras ir atskiras serialas turi kiek kitokią tikslinę auditoriją ir skirtingus tikslus.

Pati žiūriu labai įvairius serialus, mėgstu ir saubo, ir politinius, ir komedijinius, ir psichodelinius…ir štai tokius – romantinius. Mano skonis nėra labai nišinis, nepriskirčiau savęs tik vieno konkretaus žanro fanams, atrandu patinkančių serialų, kurie tarpusavyje labai skirtingi. Tad tikrai galima atrasti ir gerą lengvesnio turinio, mergaitišką (stereotipine prasme) ir romantinį serialą, esu žiūrėjus tokių, kuriais galėjau mėgautis, nors ir supratau, kad tai nėra geriausias ar vertingiausias mano matytas serialas. Bet būna ir tokių prastų, kurie palieka šleikštų skonį burnoje. Kur viskas paviršutiniška, klišiška ir dar eksplotuojami toksiški santykiai, asmens vertingumas ir kiti svarbūs dalykai.

Apie ką šis serialas? Apie jauną, gražią amerikietę, kurią Amerikos marketingo kompanija atsiunčia metams  į Paryžiuje esantį savo padalinį, dirbantį su prabangos ženklais, kad šioji juos įkvėptų, parodydama amerikietišką stilių ir praturtintų prancūzų komandą. Aišku, amerikietė nemoka prancūzų kalbos, o ir yra įsitikinusi, kad jos strategija geresnė nei kitų prancūzų, o dar ir susižavi savo gražiuoju kaimynu, su kurio mergina tampa draugėmis….

Kas “Emily in Paris” man patiko:

1.) Kalbėti apie “Emily in Paris” pradėsiu nuo emocinio fono ir pačio paprasčiausio subjektyvaus vertinimo, ar galėjau šiuo serialu pasimėgauti. Ir atsakymas – tikrai taip. Žiūrėjosi labai lengvai, norėjosi, kad serijos būtų ilgesnės, o ir, pirmam sezonui pasibaigus, buvo liūdna, kad negaliu iškart perjungti antrojo. Jaučiau, kad jis suteikė pozityvių emocijų, žiūrėjau jį tokiomis dienomis, jau senokai sklendint karantine, kur buvo daug nerimo, liūdesio ir būtent tokia istorija pralinksmino. Mėgautis tikrai sugebėjau, sužiūrėjau visą sezoną per du vakarus.

2.) Labai mėgstu Paryžių. Gal net todėl, kad jis tikrovėje nėra paaksuotas ir nudailingas miestas, bet tikrai gyvenamas, ūžiantis ir turintis savo ypatingą aurą. Buvau jame du kartus ir planavau šiemet bent porai dienų nuskristi, bet įvyko globali pandemija, tad, akivaizdu, teko planus nukelti. Gal kitais metais?

Paryžius manęs nenuvylė, nes man jo tikrumas patiko. Jis turi minusų, nepatogumų, nemalonių žmonių ir purvo, kaip ir visi didmiesčiai. Bet prancūzų kalba yra labai graži, keliaujant bent bandau prisiminti turimus pagrindus ir pasimokyti pagrindinių frazių, o tos siauros gatvelės vertos laiko. Esu kultūros ir muziejų fanė, tad Paryžiuje daug laiko praleidau tarp paveikslų ir meno kūrinių. Ir dar liko nuostabių galerijų, kurias noriu aplankyti. Kaip ir neskubant gerti kavą jų kavinukėje, eiti į knygynus, bažnyčias ir tiesiog vaikščioti. Jaučiu Paryžiui prieraišumą ir vis noriu į jį sugrįžti, todėl serialą buvo labai gera žiūrėti, nes atpažinau populiaresnias Paryžiaus vietas ir gavau motyvacijos vėl pažaisti Duolingo su prancūzų kalbos pagrindais. Leido pakeliauti, todėl mėgavausi.

3.) Man patiko garso takelis – tikrai ne kartą buvau jį pasileidus. Smagi, daugiausiai prancūziška, muzika papildė mano klausomos muzikos kolekciją. Kelias savaites, kol prausdavausi duše, fone pasileisdavau šį soundtrack’ą. Yra labiau, yra mažiau patikusių dainų, bet bendras takelis manęs nenuvylė, padėjo susikurti prancūzišką nuotaiką ir įsivazduoti, kad planuojuosi savo kelionę į Prancūzijos sostinę. YOUTUBE

4.) Buvo juokingų situacijų. Vienos banalokos, kitos labiau pralinksminusios. Bet šypseną išspausti sugebėjo kiekvienoje serijoje. Aš “Emily in Paris” žiūrėjau kaip į šaržą apie prancūzus ir amerikiečius, kur paryškintai parodomi kultūriniai skirtumai, nusistovėję stereotipai. Nereiktų viso to, kas rodoma, generalizuoti ir manyti, kad perpratai abiejų kultūrų klodus, bet tam tikri išryškinti skirtumai atveria duris dialogui ir mane paskatino daugiau paskaityti ir pažiūrėti vaizdo medžiagos apie tai, kurie kultūrinių skirtumų mitai yra teisingi, o kurie ne, o tai mano žinias tikrai praturtino. Keletas prancūzų darytų apžvalgų: Justine Leconte, StreetFrench.

Kas “Emily in Paris” kėlė klausimų: 

SPOILER ALERT (šiame skirsnyje bus išduodamos turinio detalės)

1.) Gal tai bendrai visų panašaus tipo serialų ir filmų problema, o gal tiesiog bendrai XXI amžiaus santykių krizė, nes į romantinius santykius žiūrima kaip į nereikšmingą žaidimą, nors tuo pačiu jie labai ir sureikšminti. Dažnai ekrane matome santykius, kurių tvirtumas mažesnis nei išvirusio makarono. Ir tai nėra kritikuojama, labiau parodoma kaip normali gyvenimo dalis, net pašiepiama.

Emily išsiskyrimas su ilgamečiu vaikinu, kuris liko JAV, jai nesukėlė daug kančios, o tai buvo gana keista. Labai greitai Emily pradėjo susitikinėti ir miegoti su beveik visais patraukliais prancūzais, kuriuos matome seriale. Kiekvienam savo – gal ji nori tiesiog linksmintis, bet jos elgesys dažnai keistokas ir nelabai pagrįstas. O, ar reiktų paminėti, kad ji permiegojo su septyniolikmečiu ir tai buvo parodyta kaip juokinga situacija, normalizuojant pedofiliją tokiu atveju, kai vyresnioji yra graži mergina? Tai irgi buvo trumpas epizodas, kuriame Emily gavo tik vaikino mamos klausimą, ar jis geras lovoje. Toks situacijos nušvietimas buvo labai problematiškas.

Na, ir tai, kad Emily vis tik flirtavo su savo kaimynu, su kurio mergina ji susidraugavo, irgi buvo parodoma kaip žaisminga ir miela. Jos elgesys su Gabrieliu, gražuoliu prancūzu, buvo negražus jau vien todėl, kad ji nuolat juo naudojosi. Jei jai reikia staigiai rasti restoraną savo klientams – Gabrielis, būdamas šefas, iškart jai privalo padėti. Jai dingo vanduo duše? Padės Gabrielius. Jai vieniša? Padės Gabrielius. Ji, būdama gražia amerikiete, su juo elgėsi tikrai savanaudiškai ir ta santykių dinamika neatrodė subalansuota. Kitų žmonių skaudinimas nėra gerai, o parodymas, kad neištikybė prancūzų kultūroje yra norma nėra teisingas. Slapukavimas ir neištikimybė skaudina visus, nepriklausomai nuo tautybės.

2.) Daug neigiamų komentarų susilaukė ir Emily apranga. Aš pati ją priėmiau kaip kažką spalvingo, keistoko, bet per daug netrikdančio. Bet pradėjus klausytis argumentų ir atidžiau apžiūrėti į jos stilių – jos pasirinkimai tikrai keistoki. Jos stilius labai chaotiškas, stilistams Emily tikrai neįtiko, nors ir atrodė neįprastai ir devėjo daug madingų drabužių.

Vis tik jos asmenybė, susijusi su profesine etika ir atsakingumu, darbštumu ir aktyvumu niekaip nesisiejo su jos apranga. Kritikuotina tai, kad tokia rėkianti ir chaotiška apranga neatskleidė jos personažo, tik pridėjo dar daugiau chaotiškumo ir Emily asmenybės banalumo. Tuo pačiu, atrodė it šaržas, kur Emily rengėsi taip, kaip dauguma tikrai nedrįstu. Nenamau, kad tai savaime blogai, pati mėgstu įdomius ir spalvingus sprendimus, bet būnant Paryžiuje, nuolat girdint kritiką iš kolegų, kurie dirba su prabangos prekiniais ženklais, turint klientus populiarius klasikinius dizainerius – Emily visiškai neprisitaikė. Jos stilius nekito, ji nesimokė iš aplinkos, bet tiesiog priėmė save kaip geresnę, teisesnę. Čia daugiausiai strėlių teko serialo dizainerei, kuri rengė ir “Seksas ir miestas” merginas, o už tą darbą buvo smarkiai giriama, tad ir kartelė buvo užkelta aukštai.

Keistoka ir tai, kad visai nerodoma tai, kad Emily domėtųsi mada. Yra kelios scenos, kur ji nešasi Chanel maišelį iš parduotuvės, bet jos aistra madai nerodoma, ji atrodo šiame pasaulyje gana šviežia, nežino garsių prancūzijos dizainerių. Gal ir normalu, nes ji dirba ne vien su mada, bet rinkodaros skyriuje su įvairiais klientais, su medikamentų kompanijomis ir pan. Bet tuomet būtų normalu, jei ji tiesiog mėgtų savo unikalų stilių, pirktų dėvėtus vintažinius drabužius ar kaip tik neišlįstų iš paprastų džinsų. O dabar ji dėvi tūkstančius kainuojančius Valentino batus, net bėgioja su mados namų baltais marškinėliais ir jos garderobas pilnas dizainerių drabužių.  Kaip ir daug kas kėlė klausimus apie tai, kaip Emily gali sau leisti tuos drabužius ar autentišką gyvatės odos rankinuką? Jos butas nedidelis ir nėra prabangus, su vis dingstančiu vandeniu. Jos darbas gal ir nėra prastas, bet tikrai ne toks, kad ji įprastai galėtų tiek pinigų išleisti ant dizainerių drabužių. Jos asmenybė ir gyvenimo sąlygos nesiderina su jos drabužiais.

3.) Gana juokinga logistika, kai seriale rodomas Paryžius. Demonstruojamos lankytinos vietos, kurios labai priartintos, tarkim, iš Emily buto, Eifelis tikrai neatrodo toks didelis realybėje. Lygiai taip pat, kaip rodomi Emily maršrutai, kur populiarios Paryžiaus vietos eina chaotiška tvarka, neteisingi jų nuotoliai ir buvimo mieste vieta. Nuotaiką ir Paryžiaus atmosferą nusako, bet patiems prancūzams rėžė akį ir atrodė gana absurdiškai.

Kas “Emily in Paris” man nepatiko: 

1.) Pati Emily. Pateisinti jos elgesį buvo sunku, nebuvo jokio virsmo. Atrodė, kad ji visada yra teisi, bet aplinkiniai to neįvertina. Per visą laiką ji nepatobulėjo, nepradėjo geriau kalbėti prancūziškai, neprisitaikė prie aplinkos. Atrodė kaip personažas be jokio lankstumo. Jos amerikietiškos idėjos visada buvo parodytos kaip genialios, o prancūzai kvailoki, kad jas atmeta. Ir galiausiai ji vis tiek jas įgyvendindavo ir pasirodydavo, kad jos tikrai puikios. Ji visada buvo teisesnė, tiesiog neįvertinta. Nebuvo parodyta, kad ji pati kažko išmoksta, kad ieško kompromiso, suprasdama, kad galbūt jie geriau supranta, ką daro.

Serialas lyginamas su “Ir velnias dėvi Pradą”, kur pagrindinė herojė labai keitėsi, mokėsi, tobulėjo, o galiausiai geriau suprato, kad iš tiesų nori visai ko kito, iš sudėtingų sitaucijų išėjo stipresnė, savarankiškesnė. O Emily visada vienoda. Pasaulis yra jos podiumas ir jai visada pasiseka. O, jei parodomos nesėkmės, jos labiau būna sukeltos aplinkos ar kitų, bet ne pačios Emily atsakomybė, nors žiūrovui simpatizuoti pagrindinei herojei sunku, nes gana akivaizdu, kad dėl daugumos situacijų kalta yra ir ji pati.

O Emily visada vienoda. Pasaulis yra jos podiumas ir jai visada pasiseka.

Emily parodyta kaip toks amerikiečių stereotipas, kurio visa Europa ir nemėgsta. Tikrai ne visi amerikiečiai tokie, bet dalis tautiečių turi tą Ameri-centristinę pažiūrą, kad jie yra teisiausi, geriausi, kad visi privalo mokėti jų kalbą ir prisitaikyti. Tai, kad Emily atvažiavo dirbti į Paryžių nemokėdama prancūzų kalbos tikrai liūdina. O labiausiai tai, kad jos kalbos mokymasis labiau kaip žaidimas ir ji nelabai stengiasi pritapti, ją erzina, kad dalis žmonių su ja nekalba angliškai.

2.) Kultūriniai stereotipai kiek per daug perspausti. Aš suprantu jų prasmę ir pati dviejų, kiek kitokių, vakarietiškų kultūrų kolizija yra įdomi ir kelianti tiek juoką, tiek žavesį, tiek atkreipianti dėmesį į tam tikrus skirtumus, kurie egzistuoja tautos mentalitete. Man atrodo, kad sugebėti pašiepti save ir savo kultūrą yra privalumas, nes jis padeda pastebėti, kokie keisti galime atrodyti kitiems. Tad patys stereotipai, ypač, kai tokie pašaržuoti ir patirštinti, nėra savaiminis blogis, jei esame pakankamai kritiškai mąstantys ir išsilavinę, kad suprastame, kad tai nėra realus kiekvieno tautos atstovo paveikslas.

Bet suprantu ir prancūzus, kuriems šis serialas pasirodė itin įžeidžiantis. Kai kurie stereotipai perspausti ta prasme, kad ne sutirština, bet iškraipo tikrovę. Nors ir galbūt galėtume sutikti, kad prancūzams svarbus jutiminis patirimas, mėgavimasis gyvenimu, kaip ir seksualiniai patyrimai, bet tai tikrai nereiškia, kad jų kultūroje neištikimybė yra visiškai normalizuotas ir net siektinas santykių modelis. Na, kaip ir rūkymas – taip, visi europiečiai viešose vietose rūko dažniau nei amerikiečiai, bet jau daugiau nei dešimtį metu tiek mes, tiek prancūzai, negalime rūkyti biuruose ar kavinių viduje, o serialas tą nuolat vaizduoja.

Bet tokie neatitikimai dar nėra tokie problematiški, tiesiog netikslūs. Blogiausia dalis ta, kad iš šmaikščių situacijų ir kultūrinių skirtumų neišvestos tam tikros pamokos, nesusipratimai, o galiausiai viena kultūra (amerikiečių) parodyta kaip teisioji, o kita (prancūzų) kaip klaidingoji, nesusipratųsi. Nors sakyčiau, kad seriale ir JAV ir Prancūzijos piliečiai paverčiami tam tikrais šaržais, tarp eilučių esantis naratyvas vieną kultūrą iškelia iš kitos.

Bet tokie neatitikimai dar nėra tokie problematiški, tiesiog netikslūs. Blogiausia dalis ta, kad iš šmaikščių situacijų ir kultūrinių skirtumų neišvestos tam tikros pamokos, nesusipratimai, o galiausiai viena kultūra (amerikiečių) parodyta kaip teisioji, o kita (prancūzų) kaip klaidingoji, nesusipratųsi.

Nors, prisipažinsiu, man klausant prancūzų kritiką, kilo irgi dvejopos mintys. Pirmiausiai todėl, kad kartais patys prancūzai (negeneralizuojant) dažnai su kitataučiais elgiasi kaip su jais šioji amerikietė – smerkia už prancūzų kalbos nemokėjimą, iškelia save virš kitų Europos valstybių. Aišku, tai verta diskusijos, nes tai tam tikra stereotipų vardo verta tendencija, tad sakyti jie to nusipelnė tikrai nenorėčiau ir negalėčiau.

Antra, mes susirūpiname pašaipa tada, kai tai galingi ir daugumos mylimi, aukštinami prancūzai. Bet kiek net šleikščių atvaizdavimų gauna tarkim rusai ar žydai? Bet tuo nelabai piktinamės, nes apie juos tikriausiai galima kurti pašaipius klipus? Ar tas pats Boratas, kuris tiesiai šviesiai šaipėsi iš Kazachstano? Skaičiau daug kritikos iš intelektualų rato apie Boratą, bet ne viešoje erdvėje. Todėl mane šiek tiek glumina ne pats šaipymosi faktas, bet veikiau tai, kad atsiranda dvigubi standartai, kurie nusako valstybes ar tautas, kurias pašiepti galima, o kurias ne. Ir tai problematiška.

3.) Visuomenės įvairovė. Toliau kalbame apie tai, kiek atvaizdavimas seriale primena realybę. Nepaisant visų perspaustų situacijų ir šaržo, žiūrovai atkreipė dėmesį ir į tai, kad Paryžiuje daugiau nei pusę gyventojų sudaro Alžyriečiai, itin daug tamsaus gymio žmonių, taip pat tikrai sutiksite musulmonų, azijiečių (na, seriale Emily drauge tapo mergina iš Kinijos, bet ji buvo paversta išvis vaikščiojančiu stereotipu, bet nesiplėsiu vien dėl to, kad tai nėra klygos ilgio tekstas). Seriale daugiausiai matome tuos “tradicinius prancūzus”, kurie yra baltaodžiai. Na, Emily biure yra vienas juodaodis, kuris yra ir homoseksualus, tad žiūrovai juokėsi, kad jis buvo įgrūstas į serialo naratyvą vardan įvairovės, norint nušauti vienu šūviu du zuikius.

4.) Jos kaip influencerės karjera… Šiame dešimtmetyje socialinė medija reikalauja daug daugiau nei tiesiog naudojimosi ja ir net nebeužtenka kokybiško ir įdomaus turinio. Jei nesi įžymybė, tūkstančius sekėjų susirinkti reikalauja tikrai daug darbo, jėgų, laiko, o ir galiausiai – sėkmės.

Seriale rodoma, kaip Emily tiesiog kartas nuo karto pasidalina nelabai kokybiškomis, paprastomis nuotraukomis, kur ji ragauja kruasaną ar eina į vakarėlį – nieko blogo, bet jos sekėjų augimas, koks vaizduojamas, ir jos kuriamas turinys bei jam skirtas laikas visiškai nekoreliuoja. Ji tampa daug dėmesio susilaukusia influencere nieko nedarydama. Tiesa, yra tų, kurie tokiais tampa be didelių talentų ar veiklų, bet yra gražūs ar sėkmingi, bet vis tik jie tikrai labai daug laiko skiria nuotraukoms, instagram algoritmams ir kitoms priemonėms, kurios padeda tuos tikslus pasiekti. Emily sėkmė visur, kur tik ji pasisuka, labai neatitinka realybės.

Trumpai drūtai pabaigai:

  • Malonumo žiūrint prasme – patiko. Lengvas, smagus, pozityvus ir šmaikštus. Antrą sezoną žiūrėsiu.

emily in paris

 

  • Kalbant apie problemas, kurių šiame seriale tikrai buvo, jos niekur nedingsta ir tikrai verta “Emily in Paris” pakritikuoti vardan to, kad galėtume plačiau kalbėtis apie kilusius probleminius klausimus. Mane pastūmėjo daugiau pasidomėti vyraujančiais mitais, išklausyti prancūzų nuomonę ir pastebėti tam tikras tendensijas, kurių, be “Emily in Paris” galbūt nebūčiau pastebėjus. Tad man asmeniškai tai buvo praturtinanti kelionė ir durys į dialogą.

 

  • Čia būta šaržo, bet tos patyčios iš prancūzų yra labiau subtilios, suaštrinančios stereotipus, bet tikrai ne tokios patyčios, kurios akivaizdžiai juoktųsi iš tautos, kaip daroma Borato ir panašių filmų atvejais. Tai labai švelni pašiepimo forma, kurioje yra tam tikrų niuansų, bet pagrindinė herojė vis tik žavisi tiek Paryžiumi, tiek prancūzais ir nereiktų manyti, kad tai akivaizdus spjūvis Prancūzijai. Tam tikros nuostatos yra naratyve, kurios atskleidžia požiūrio dalykus, bet tai nėra atvira vienpusė pašaipa, tad, jei žiūrovas sugeba kritiškai mąstyti, nesakyčiau, kad labai žalinga ar kelianti tautos nesantaikas. Bet problematiškų vietų yra, todėl svarbu tas mintis išsakyti.

@grozio_drakonas
https://www.instagram.com/grozio_drakonas/

FB: https://www.facebook.com/neisvaizdusdrakonas/

@dominykanav
https://www.instagram.com/dominykanav/

Tinklaraštis apie keliones: hhttps://www.facebook.com/kelionduone/

 

 

 

 

Leave a Reply

Your email address will not be published.