Anna Burns, pienininkas, sofoklis, knyga, knygos, skaitau, atsiliepimai, romanas, belfastas, siaures airija
knygos,  Serialai/Filmai/Knygos/Etc

Anna Burns “Pienininkas” – bevardė Šiaurės Airija (Knygos apžvalga)

Apie vienas knygas rašyti norisi, apie kitas ne. Net ne todėl, kad vienos knygos geros ir palieka įspūdį, o apie kitas nėra, ką bepasakyti. Kartais tiesiog nelieka, ką pridėti. Arba atrodo, kad nepasakysi nieko, kas būtų naudinga. Gali tik mostelti pirštu ir pasakyti “paskaityk pats”. Maniau, kad ir su Šiaurės Airijos rašytojos Annos Burns romanu “PIENININKAS” bus panašiai.
Neplanavau apie ją rašyti, neišsirašiau patinkančių vietų ir galvoje nedėliojau pasakojimo dar beskaitant (kaip nuolat rašančiam žmogui, tai darau labai dažnai). Bet pabaigiau šią knygą prieš dvi savaites ir pagalvojau, kad vis tik noriu kažkokias mintis suguldyti, kol jos dar neprasmego naujuose naratyvuose.

Šiaip jau skaičiau ją labai ilgai – dabar toks gyvenimo etapas (tęsiasi jau kiek per ilgai…), kai susikaupti grožinei knygai nėra lengva. Kaip ir rasti (ką jau čia, veikiau sukurti) laiko. Tad nuolat vienu metu skaitau mažiausiai penkias knygas. Kai gyvenime daug chaoso, skubos, taip ir su knygomis. Tad ir pienininką pradėjau gal prieš pusmetį, vienu ypu suskaičiau gal šimtą puslapių ir nutariau, kad patinka. Ir padėjau kažkur ant spintutės. Ir nebepaėmiau į rankas kelis mėnesius.

Tada ją prisiminiau ir skaičiau nedideliais gabaliukais. Visko tiek, kad pavyksta laiko ir jėgų atrasti neilgiems prisėdimams prie knygos, paskaityti bent keletą puslapių, kartais dešimčių. Tai vis skaitydavau po truputį. Ir ši knyga mano darbingam laikotarpiui visai netiko. Netiko todėl, kad neturėjo skyrelių (visa knyga – tai gal septyni ar aštuoni ilgi skyriai), net atrodė, kad plaukiu sąmonės sraute, kur nežinai, kur bedėti skirtuką, nes vis tiek gaunasi pertraukta mintis viduryje sakinio. Grįždavau į ją pasimetus ir atsijungus nuo konteksto – tokią knygą geriausia skaityti ilgiau, su mažiau pertraukų. Tuomet geriau pajusi ir jos skonį, ir tą malonų plaukimą per tekstą, kuris banguoja.

Anna Burns, pienininkas, sofoklis, knyga, knygos, skaitau, atsiliepimai, romanas, belfastas, siaures airija

Apie ką:

Romano siužetas vyksta Šiaurės Airijai sunkiais 1970-ais metais, o romano herojų gimtajame, neįvardintame mieste galima atpažinti Belfastą. „Aš manau, kad šio miesto aprašymas tinka bet kuriam totalitariniam, uždaros visuomenės miestui, egzistuojančiam represijų aplinkoje. Tai romanas apie visuomenę, kurioje smurtas tapo sena tradicija ir norma“, sakė rašytoja. Žinoma, skaitytojams, kurie nėra susipažinę su XX a. Šiaurės Airijos realijomis, siužete mato Margaret Atwood „tarnaitės pasakojimo“ stiliaus antiutopiją, pačiai Annai Burns jos gimtinė yra nuolatinė tema ir nuolatinė trauma – apie ją ji rašo visuose savo trijuose romanuose.

Šiame romane šia nuolat sekančios ir stebinčios visuomenės metafora tampa Pienininkas. Bevardžiame mieste nėra nieko blogiau negu būti įdomiai, nes tai reiškia, kad esi pastebima, o būti pastebimai – pavojinga. Mergina, romano pasakotoja vadinama tiesiog vidurine seserimi, mažiausiai to norėtų. Ypač kai bendruomenėje, kur teritorijos pasidalijusios į „šiapus“ ir „anapus“, kur yra neutralių ir išdavikiškų televizijos laidų, teisingo ir neteisingo sviesto, draudžiamų ir leistinų vardų, ką bedarytum, viskas yra politinis pareiškimas. Pastebimas ir apkalbamas kiekvienas žingsnis. O gandai šioje bendruomenėje greitai virsta visiems žinomais faktais, užtraukiančiais siaubingas pasekmes.

Vidurinė sesuo netyčia patraukė nepageidaujamą galingo, bauginančio vyro – Pienininko – dėmesį. Tačiau ji ir taip turi dėl ko sukti galvą: slepia nuo mamos santykius su „galbūtvaikinu“, o dabar nuo visų – ir susidūrimus su Pienininku. Bet apie jį suuodžia pirmas svainis, ima sklisti gandai. Ir kaipgi juos sustabdysi, kai liežuviai jau palaidi? Pienininkas atkaklus, paskalos plinta, vidurinę seserį įvykiai neša nevaldoma tėkme.

Leidykla: Sofoklis
Leidimo metai: 2019
Apdovanota 2018 metų Bukerio premija
Puslapių skaičius: 384
Kur pirkti: patogupirkti.lt  knygos.lt (pirkau pati, niekas nedovanojo)
Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė

Anna Burns, pienininkas, sofoklis, knyga, knygos, skaitau, atsiliepimai, romanas, belfastas, siaures airija

Stilius savotiškas, nėra rafinuotas ar poetiškas. Visa aplinka gana pilka, nėra daug aprašymų ar detalių. Nei vienas žmogus neturi vardo, nebent pravardes. Vyresnioji sesuo, Galbūt-vaikinas, Nuodytoja… tekstas apsunksta, nėra grakštus, kiek paaugliškas, tartum iš dienoraščio išplėštas, kur norėta nuslėpti tapatybes, rašyta taip, kad suprastum tik pats.

BET šioje konkrečioje knygoje man tai ir patiko. Nes tai turėjo prasmę. Tik toks bevardis, sąmonės srautu plaukiantis stilius galėjo perteikti tą buvimą migloje, kur nėra vietos nenormalumui ar mažiausiam nukrypimui nuo normos. Toks totalitarinis bendruomenės uždarumas, slogumas ore jaučiasi pačiuose sakiniuose.

Pagalvojau apie skaitytą knygą “Apšviestoji” – ji buvo apie uždarą bendruomenę, apie izoliaciją nuo visuomenės, modernumo, bendraamžių. Bet toji knyga visai kitokia. Joje daug pasakojimo, dialogų, aplinkos. Ją skaitydamas matai filmą akyse.
O skaitydama “Pienininką” net neįsivaizdavau veidų ar pačių veikėjų. Jie tarsi siluetai su miglodais, susiliejusiais bruožais. Kaip ir pats miestelis, šalti tarpusavio santykiai. Tai daugiau psichologinis, slegiantis buvimas nuolat vertinančioje bendruomenėje, kuri pati kuria savo pragarą.

Ir todėl daliai ši knyga buvo tiesiog nuobodi. Nes viskas kartojosi, buvo slogu ir ištempta. Nemanau, kad tokias knygas galima lyginti, bet pačiu stiliumi man kažkuo priminė Škėmos “Baltą drobulę”. Kažkas psichodeliško, esančio viduje, o ne išorėje. Veiksmo nedaug, nebent aplink slankiojantys gandai.

Man asmeniškai artimas pasirodė tas netikrumo, nepriklausymo jausmas. Tas nenormalumo šydas, kurio, pasak aplinkinių, turi kratytis ir bijoti. Protagonistė vaikštydama skaitydavo ir to užteko, kad visi laikytų ją pernelyg keista, gadinančią tvarką. Nereikia daug, kad būtum atstumtas. Kartais net nereikia nieko daryti. Aplinkinių sukurti gandai, istorijos ir pasakojimai sukuria atskirą realybę, kuri gyvena aukščiau nei ta tikrovė, apie kurią žinai. Man čia tokia Bodrijaro simuliakrų iliustracija.

Knyga tikrai sudomino mane daugiau pasidomėti Šiaurės Airijos istorija. Žinau nuotrupas, bet tikrai ne taip giliai kaip norėčiau. Šioje knygoje nerasi istorinių plotmių ar detalių, bet puikiai pajusi tą totalitarinę aurą, kuri ir mums posievinėje Lietuvoje gerai pažįstama ir artima. Nežinau, ar neturintys tokios patirties, gebėtų pilnai išjausti tokias laikmečio ir nesaugumo nuotaikas.

Anna Burns, pienininkas, sofoklis, knyga, knygos, skaitau, atsiliepimai, romanas, belfastas, siaures airija

Ar “Pienininkas” man patiko? Vietomis jaučiau, kad einu koja kojon su tekstu, mėgavausi skaitymo procesu, o tuo pačiu ir buvo paprasčiausiai įdomu. Įpusėjus kiek pavargau – viskas atrodė gana vienoda, paslika, nelabai smalsu, kas bus toliau ir laukiau pabaigos. Vėliau vėl įsiskaičiau. Bet užvertus paskutinį puslapį pasidžiaugiau, kad baigta. Tikrai nesigailiu, kad skaičiau. Jei jau reiktų sakyti, ar patiko, patiko. Įspūdį paliko, tą miglą išsinešiau. Nebus viena geriausių skaitytų knygų, kažkokios siužeto linijos man pritrūko, tarsi skanus troškinys, bet norisi išraiškesnio prieskonio? Galbūt labiau patarčiau skaityti originalo kalba, nors vertimas tikrai kokybiškas, bet kai kurie žodžiai, pavadinimai, vardai lietuviškai tampa kiek per griozdiški.

Dar nesu tikra, ką su ta migla darysiu toliau. Bet emociniame lygmenyje buvau kažkokiais čiuptuvais supančiota. Kažkas atliepė. Iki galo nesuprantu, bet ta įtampa man patiko. Gal jos trūko pačiame naratyve, man nelabai buvo įdomu, kas bus toliau, nejaučiau detektyvinės gyslelės. Bet nuotaikas perėmiau ir jose maudžiausi.

Knyga nuobodi, bet įtraukianti. Įsupanti kaip sena, sunki kaldra. Skaityčiau ją žiemos savaitgalį neatsitraukiant, jei reiktų iš naujo rinktis. Rekomenduočiau, kas tokio lėtumo nebijo ir žino, kokios smaugiančios gali būti normalumo grandinės. Ir labai noriu į Belfastą. Užsinorėjau ir tiek.

O, jeigu turit rekomendacijų knygoms, filmams, serialams ar geriems straipsniams apie Šiaurės Airijos istoriją – praneškit.

@grozio_drakonas
https://www.instagram.com/grozio_drakonas/

FB: https://www.facebook.com/neisvaizdusdrakonas/

@dominykanav
https://www.instagram.com/dominykanav/

Tinklaraštis apie keliones:  http://www.kelionduone.lt/

Leave a Reply

Your email address will not be published.